Laukta ir spartaus ginkluotųjų pajėgų kūrimo, bet įspėjamuoju skambučiu galėjo būti jau tai, kad vyriausybėje trūko krašto apsaugos ministro. Mat norėta juo matyti generolą, nes su mažesnio laipsnio kariškiu ar civiliu vokiečiai nesiskaitys. Tik bėda, kad tuomet lietuvius generolus galėjai ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti ir jų Vilniuje nebūta. Tad A. Voldemaras, pasiėmęs dar ir užsienio reikalų ministro postą, atsisėdo ir į krašto apsaugos ministro kėdę... Ir visa premjero kariška patirtis apsiribojo tuo, kad J. Kubiliaus patarimu jo adjutantu tapo karininkas A. Juozapavičius.
Vienas trijuose, ir, anot K. Škirpos, tokiu momentu, kada ir vienų pareigų sėkmingas atlikimas reikalavo iš žmogaus visų pajėgų įtempimo! Tai jau buvo klaidinga.