Lietuvos kariuomenės sunkumai su Raudonąja armija 1919 m.: apsukrūs lietuviai sugebėjo „imituoti“ kulkosvaidį

1919-ųjų pradžioje Lietuvą sukausčiusi žiema, regis, pranašavo ir Nepriklausomybės pabaigą. Užėmusi Vilnių, per Lietuvą grėsmingai, dviem voromis Kauno link, nesutikdama pasipriešinimo slinko Raudonoji armija. Vienos voros kelyje atsidūrė Kėdainiai. Prisimenant pirmąsias Lietuvos kariuomenės kovas daugiau dėmesio tenka susirėmimams prie Alytaus. Tačiau čia stovėjęs I pulkas jau nuo 1918 m. gruodžio rengėsi kovai, tuo tarpu Kėdainių gynėjai turėjo kur kas mažiau laiko tapti Kauno gynybos forpostu.

1918 m. pabaigoje Kėdainiuose tas pat, kaip ir kitur: mieste dar stovi stipri vokiečių įgula, bet veiklą pradeda apskrities komitetas, mėginantis neleisti išvežti į Vokietiją suimtus žmones ir prisiplėštą turtą, taip pat bandantis kovoti su lenkų ir bolševikų agitatoriais, verbuojančiais jaunimą vienu atveju į lenkų legionus, kitu – į Raudonąją armiją. Gruodžio 31-iąją iš Vilniaus atvyksta Kėdainių srities apsaugos viršininku paskirtas karininkas Juozas Šarauskas.

Atvyksta – vienas, „teginkluotas“ uždaviniu organizuoti Kė­dainių srities apsaugos būrį vidaus tvarkai įvesti bei palaikyti ir gintis nuo išorinių priešų [5]. Laimei, padedant vietinės valdžios pareigūnams, J. Šarauskui pavyksta perimti iš vokiečių dalį gerokai apnaikintų buvusių rusų kariuomenės kareivinių, virtuvę, malkas ir kitokią mantą. Po kaimus išplatinus savanorius kvietusį atsišaukimą veikiai susirenka apie 30 vyrų. Tačiau iš ginklų tėra vienas kitas jų atsineštas šautuvas, ilgai žemėję rūdijęs ir netinkamas, o bolševikai apskrityje jau kuria revoliucinius komitetus ir savo miliciją, užgrobinėja valdžią ir turtą iš suorganizuotų valsčių komitetų [5].