Neįprasta profesija, kurios nesiėmė nė viena moteris: Lietuvoje suklestėjo pabrangus dujoms

Nemažai Europos tautų iki šiol yra tebegajus paprotys: palietus kaminkrėtį, būtinai nutiks kas nors gero. Lietuvoje tai tikras nonsensas: pas mus ir taip tradiciškai iš nieko niekada nesitikima nieko gero (ir ne tik iš kaminkrėčių), o ir tų pačių kaminkrėčių niekas ir toliau profesionaliai nerengia.

Kaminkrėtystė – ne įgyta profesija, o pašaukimas

Kiek teko skaityti mūsų periodikoje apie kaminkrėčius, visi jie jais tapo, vienaip ar kitaip „kritus“ gyvenimo aplinkybėms. Tai vienas tapo bedarbiu ir, kaimynų paprašytas išvalyti židinį ar krosnį, susižavėjo šiuo amatu ir tebesižavi toliau. Kito senelis buvo garsus krosnius, lipdęs pokario metais tokias krosnis, kurios šilumą laikė net tris paras (anais laikais tai buvo neregėtas šilumos perdavimo efektyvumas); taip, įkvėptas senelio amato, ir pats pasirinko gretutinį amatą – valyti kosnis, židinius bei kaminus.

Žodžiu, minėto amato žmonės imasi / griebiasi, prispausti pačių įvairiausių gyvenimo aplinkybių. Mat ši kaminkrėtystė kaip profesija ir toliau neegzistuoja: šių specialistų nerengia joks profesinio rengimo centras. Kodėl?