Psichologė: prisipažinimus apie norą nusižudyti visuomenė nuleidžia negirdomis

Savižudybių statistika Lietuvoje nors ir mažėja, tačiau vis dar išlieka liūdna. Pasak psichologės, ilgus metus dirbančios savižudybių prevencijos srityje, Valijos Šap, mes tebesame tie liūdnieji lyderiai tiek Europos, tiek pasaulio kontekste. O kalbantieji apie norą nutraukti savo gyvenimą aplinkinių vis dar laikomi nerimtais. Kodėl esame tokie nejautrūs kitų skausmui ir išgyvenimams? O galbūt nenorime ir negebame to priimti?

– Kokius pokyčius pastebite Lietuvos savižudybių statistikoje pastaraisiais metais?

– Statistika rodo, kad pastaraisiais metais savižudybių skaičius mažėja. Jeigu anksčiau Lietuva fiksuodavo apie 1000 savižudybių atvejų per metus, tai praėjusiais metais užfiksuota apie 750 savižudybių atvejų. Tai rodo, kad įvairios programos, kurios yra įgyvendinamos, duoda rezultatą, nors, aišku, jis nėra toks žymus ir greitas, kokio galbūt tikėtumėmės ir mes, ir visuomenė.

– Ar statistikoje pastebimi sezoniškumai? Galbūt vasarą minčių nutraukti sau gyvybę nekyla?

– Atvirkščiai. Eilę metų statistika rodo, kad Lietuvoje žmonės dažniau žudosi vasarą. Nors gali atrodyti, kad depresijos ir įvairių psichikos ligų paūmėjimai aktyvesni vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį, tačiau Lietuvoje eilę metų statistikoje mes matome, kad daugiau žudosi vasarą.

– Kodėl?

– Sunku atsakyti, galime tik daryti prielaidą, kad galbūt yra daugiau atostogaujančių specialistų ir tas, kuris patiria sunkumus, jaučiasi vienišesnis. Aš ne vienerius metus esu dirbusi švietimo sistemoje ir galiu pasakyti, kad kai kuriems vaikams vasaros atostogos yra per ilgos. Kalbu apie tai, kad jeigu jaunuoliui namuose nėra gera ir saugu būti ir jis turi daugiau nei du mėnesius būti toje aplinkoje, jam yra nelengva. Taip pat žinome, kad vasarą specialistų pagalbą pasiekti sunkiau. Vienišesni jaučiasi ir tie, kurie neatostogauja, kai aplinkiniai žmonės išvažiuoja į kitus miestus ar į kitas šalis. Galbūt šios priežastys daro įtaką dažnesniam savižudybių skaičiui vasaros metu, bet kol kas Lietuvoje neturime aiškių, tyrimais pagrįstų faktų, kodėl yra būtent taip.

– Nuo ko priklauso, ar žmogus yra linkęs į savižudybę, ar ne?

– Polinkis į savižudybę tikrai nėra paveldimas. Mes mokomės iš savo tėvų, šeimos, artimųjų, kaip reikia elgtis, kai susiduri su sunkumais. Taip pat žinome, jog savižudybės rizikos veiksniai yra rizikingas alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas, depresija, artimojo (ar reikšmingo žmogaus) savižudybė, ankstesni mėginimai žudytis. Svarbu, kiek palaikymo ir emocinės paramos žmogus gauna sunkiu jam laikotarpiu, ar jis turi, kuo pasitikėti, kiek atsakomybės yra pasirengęs prisiimti už savo gyvenimą ir jo kokybę.

– Kaip atpažinti žmogų, kuris galvoja apie savižudybę, ir kaip jam padėti? Ką jam sakyti?

– Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad 8 iš 10 asmenų, galvojančių apie savižudybę, apie tai kalba ir duoda labai aiškius ženklus. Toks asmuo tiesiai sako, kad pavargo ir nebemato prasmės toliau gyventi, kad niekada nebeišbris iš tų sunkumų, niekada su jais nebesusidoros ir net neverta stengtis. Jis aiškiai kalba apie tai, kad turi minčių apie savo gyvybės nutraukimą.

Taip pat yra ir kiti ženklai. Tai žmogaus emocinė savijauta, jo nuotaika. Jis tampa uždaresnis. Matosi, kad yra prislėgtas, liūdnas. Gali jausti staigią nuotaikų kaitą, patirti pykčio proveržius. Neretai sakoma, kad iš niekur nieko, tarsi be priežasties staiga supyksta arba netgi tampa agresyvus, ima smurtauti. Pastebimas dažnesnis alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas, nemiga, depresijai būdingi požymiai, rizikingas vairavimas ar kitas rizikingas elgesys. Nesėkmės darbe, problemos tarpasmeniniuose santykiuose, pablogėję santykiai su žmonėmis apskritai.

Čia dar yra daug mitų, nes neretai išgirdę, kad kitas galvoja apie savižudybę, tiek specialistai, tiek visuomenė vis dar linkę manyti, kad galbūt tai yra manipuliavimas, kad tai yra nerimta, tačiau kiekvieną kartą, kai žmogus sako, kad nebenori gyventi, jis kalba rimtai. Keletą kartų davęs aplinkai žinią apie tai, kad kenčia, galvoja apie savižudybę, ir nesulaukęs tinkamos reakcijos, jis tiesiog apie tai nebekalba. Mintys apie savižudybę tampa intensyvesnės. Žmogus pradeda galvoti, kaip tą padarytų. Jis susikuria savižudybės planą. Ir jeigu iki paskutinio momento tikėdamasis pagalbos jos nesulaukia, žmogus tiesiog nutraukia savo gyvybę, nes nežino kito būdo, kaip nutraukti kančias.

– Ką daryti tiems, kurie pamato tokius ženklus? Ką sakyti tam žmogui, jo šeimai?

– Pirmiausia, kai mes išgirstame arba pamatome tuos ženklus, visada žmogui turėtume sakyti, kad tai, ką jis sako, yra rimta. Paprašyti daugiau papasakoti apie tai. Gali būti, jog iš karto žmogus atsisakys kalbėti, nes jis abejoja, ar gali jumis pasitikėti. Abejoja, ar iš viso dar gali kas nors jam padėti. Bet pirmas žingsnis yra vis dėlto pasakyti žmogui „aš girdžiu“, „aš matau“, „papasakok apie tai“. Leidžiame žmogui kalbėti.

Labai svarbu nekritikuoti, nesmerkti, nemoralizuoti, nenaudoti tokių frazių kaip „viskas bus gerai“, „pamatysi, rytas už vakarą gudresnis“, „viskas išsisprendžia“, „kitiems dar blogiau“. Tos frazės nepadeda. Atvirkščiai. Taip sakydami mes duodame žinią žmogui, kad nesuprantame, kaip jis kenčia. Mūsų žinia turi būti tokia: „aš esu šalia“, „galiu būti su tavimi“, „galiu tave išklausyti“, „aš tave palaikau ir padėsiu tau rasti pagalbą“.

Kai žmogus pasipasakoja, kartu aptariame su juo, kokią pagalbą galime gauti ir kokia pagalba jam yra priimtina. Nedarome nieko be paties žmogaus sutikimo. Įtraukiame jį į planą, kaip ir kas dabar galėtų padėti. Aptariame, kur yra kokie specialistai, psichologas. Jeigu reikia, gydytojas psichiatras. Tiesiog reikia aiškiai sakyti žmogui, kad aš esu ne specialistas, aš galiu tik pabūti su tavimi, palydėti tave, tačiau pagalbą tau turėtų suteikti specialistas.

Radus, kur galima kreiptis pagalbos, padėti žmogui užsiregistruoti pas specialistą. Galbūt palydėti, nes pirmą kartą eiti pas psichologą neretai būna nedrąsu. Čia yra pats svarbiausias žingsnis, kai mes susiduriame su žmogumi, kuris yra savižudybės rizikoje. Pasakyti, kad esi šalia, kad žmogiška kartais palūžti ir mes kartu ieškosime pagalbos.

Pagalbos telefonai:

Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai [phone] I-VII, visą parą Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai 116 111 I-VII, 11:00 - 23:00 Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui) Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai [phone] II–VI, 16.00 - 20.00 Pagalbos moterims linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai [phone] I-VII, visą parą Vilties linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai 116 123 I-VII, visą parą Krizių įveikimo centras Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, http://www.krizesiveikimas.lt) [phone] I-V 16.00–20.00, VI 12.00–16.00 Dingusių žmonių šeimų paramos centras (teikiama pagalba nuo smurto nukentėjusiems asmenims - artimoje ir neartimoje aplinkoje, nusikalstamų veikų) [phone] [e-mail]

Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.

„Sidabrinė linija“ – draugystės pokalbiai, emocinė ir informacinė pagalba vyresnio amžiaus žmonėms. Budi profesionalūs konsultantai [phone] www.sidabrinelinija.lt [e-mail] I-V 8.00-22.00, VI-VII 11.00-19.00

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt Atsako per 36val. „Jaunimo linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: https://jaunimolinija.lt/lt/pagalba/pagalba-pokalbiais-internetu/ Pokalbiai internetu (angl.chat) Kasdien nuo 18 iki 24 val. Emocinė parama elektroniniais laiškais "Jaunimo linijoje" neteikiama „Vilties linija“ Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas „Pagalbos moterims linija“ Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas Psichologinės konsultacijos Rašyti el. paštu: [e-mail] informacijos svetainėje: http://www.psyvirtual.lt Atsako per 2 darbo dienas Pagalba nusižudžiusių artimiesiems Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 2-3 darbo dienas

Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. ([phone].