Varganas sovietinis meniu: kaip SSRS pas amerikonus siuntė maisto žvalgą ir siūlė ruošti romo bobą be romo

Vieną dieną staiga, o gal ir ne staiga, visiems Sovietijos gyventojams buvo pasiūlyta knyga apie skanų ir sveiką maistą. Iki tol buvo siūlomas maisto davinys, reguliarūs badmečiai ir holodomoras. Tačiau net bolševikams kartą šovė protinga mintis – žmonės mėgsta pavalgyti. Jie pavalgę tampa ramesni. Na, sovietinis žmogus visada kažkaip valgė. Aš dar paskutiniais sovietų imperijos metais anuometiniame Leningrade iš arti mačiau, kaip paprastas rusas rabotiaga maitinasi namie, daugiaaukštyje miesto pakraštyje. Vermišelių pakeliai ir kiaušiniai. Savaitgaliais ir švenčių progomis maistas paskaninamas gryno spirito pusstikline.

O ką, buvo galima taip egzistuoti. Svarbu negerti sekmadienį vakare, nes žmogelis buvo ar tai brigadininku gamykloje, ar cecho viršininko pavaduotoju. Labai pagiriotas darbe negalėjo pasirodyti. Rimtas toks sovietinis žmogelis. Vermišelių rasdavo parduotuvėje visada ir nesuko sau galvos. Užsivertus pusstiklinę spirito ant vermišelių maloniai užkaisdavo viduje ir jau buvo galima žiūrėti televizorių arba pašnekėti apie gyvenimą. 

Taigi, kokią virtuvę populiarino sovietai? Atsakysiu netikėtai. Jie buvo be fantazijos. Karlas Marxas nesugalvojo jokios ypatingos komunistinės virtuvės – visos komunistinės bendrojo valgymo valgyklos dirbo prancūzų virtuvės pagrindu. Bet – kaip čia gražiau pareiškus – labai labai supaprastintu būdu. Olivje salotos. Kijevo kotletas. Befstrogenas. Kotletai. Visi šie patiekalai atkeliavo iš prancūzų virtuvės per suprimityvintas sovietų galimybes.