Šie kariniai konfliktai atvėrė vartus į JAV armiją ir lietuviams. Jeigu iki tol lietuvis – JAV kareivis buvo retenybė (beje, pora jų spėjo pakariauti ir su indėnais), tai po to nebekėlė didelės nuostabos.
Beje, nereikia pamiršti, kad tarnyba JAV armijoje buvo savanoriška. 1898 m. prasidėjus karui su Ispanija, išprovokuotam kelis metus užsitęsusio JAV spaudos bei viešosios nuomonės remto nepriklausomybės siekusios Kubos sukilimo, kilo didelė savanorių banga. Į ją įsiliejo ir nemažai JAV gyvenusių imigrantų, įskaitant ir lietuvius. Apytikriais duomenims, į Kubą JAV armijos gretose pateko keliolika mūsų tautiečių.
Tuo tarpu karas su Filipinais ir įsiveržimas į Kiniją jau nebesulaukė tokio entuziastingo JAV viešosios nuomonės palaikymo. Veikiau atvirkščiai. Tai atsiliepė ir savanorių skaičiui. Atslūgus kovos už pavergtų tautų laisvę entuziazmui, lietuviai, kaip ir neretas amerikietis, į armiją daugiausia ėjo prispaustas vargo. Mat, kareiviška alga lenkė darbininkišką, o ir XIX a. pabaigoje nuolat krizių purtomose JAV rasti darbą nebuvo taip paprasta. Tačiau kai ką viliojo ir galimybė pamatyti pasaulį. Anot vieno lietuvio, daug kas užsirašė į armiją, kad pamatytų Filipinus, o kitas siūlė į ją eiti pirmiausia tinginiams ar girtuokliams, girdi, puiki galimybė pažinti kaip žmonės gyvena.
Tai, kad lietuviai dėka JAV armijos išvydo daug ko iki tol neregėto, patvirtina jų laiškai, skelbti išeivių spaudoje. Vieni jų trumpi, mažai ką pasakojantis apie jų autorių patirtis (ir nenuostabu, daugelis išeivių buvo mažaraščiai), bet buvo keli kareiviai, kurių laiškus galima skaityti kaip reportažus iš karo lauko, kur, be kitų dalykų, buvo užfiksuoti ir įspūdžiai apie neregėtas šalis. Žodžiu, laiškai – veik kelionių reportažai. Ypač tai pasakytina apie Juozo Jako, Antano Sujetos, Juozo Vosyliaus laiškus. Pirmiausia remiantis jais, o taip pat ir kai kurių kitų lietuvių laiškais, galime mėginti atkurti pasaulį, kurį išvydo JAV armijos uniformą vilkėję neseniai buvę Rusijos pakraščio valstiečiai.
Tiesa, reikia pradėti nuo to, kad tarnyba leido lietuviams pasidairyti ir po gal tik retam išeiviui regėtas JAV vietas, kur buvo išbarsčiusios kareivių rengimo stovyklos, pavyzdžiui, egzotišką Floridą su jos akinančio baltumo smėliu ar aukso karštligės purtomą Aliaską. Čia, į nedidelių, šešių šimtų gyventojų Fort Wrangel miestelį patekęs J. Vosylius rašė, jog šie veik visi – indėnai. Miestą supo storu sluoksniu uždengti kalnai, gi pakalnėse buvo šilta, pilna laukinių paukščių ir žvėrių, upėse – visokių žuvų.
Galima tik įsivaizduoti, ką jautė lietuvis-eks valstietis, matydamas, kad vietoj arklių gyventojai laikė šunis ir važinėjo jais, pakinkę į rogutes. O ir žvelgdamas į totemus prie kone kiekvieno namo su visokiom baidyklėm, kuriomis indėnai tikėjo ir patyręs, kad, girdi, po artimųjų mirties, jų pelenus supildavo į toteme iškaltą skylę...
Nemažai lietuvių dėka armijos pirmą kartą išvydo ir San Franciską, šiam tapus karinio tranzito į Filipinus centru. Miestas jiems pasirodė gražus, kai ką stebino, kad vasaros pradžioje galėjo valgyti didelėse apylinkės fermose augintus apelsinus, jau buvo šviežių vyšnių bei bulvių. Tiesa, antra vasaros pusė atrodė ne tokia džiuginanti, girdi, rytais būdavo karšta, po pietų atvėsdavo, kildavo audros, bet lydavo labai retai, medžių lapai ir žolė buvo suvytusi. Žodžiu, lyg maža treniruotė prieš tropikų karštį.
Karštį, kurį lietuviai pirmiausia išbandė Kuboje, ypač patekę į jos kalnus, kur ką nors veikti galėjo tik naktį. Ilgai neužsibuvusių lietuvių akimis saloje viešpatavo amžina vasara, kartais palydavo, o po to vėl pleškindavo saulė. Nemažą Kubos dalį užėmusius kalnus apaugę miškai knibždėjo žvėrimis. Stebino ir medžiai – kone vien palmės ir vaismedžiai, kurių vaisius išeiviai jau buvo pažinę JAV parduotuvėse: apelsinai, citrinos, bananai ir dar įvairiausi nežinomi riešutai.
Žemdirbiškai lietuvių akiai Kubos žemė atrodė neapsakomai derlinga, savo raudona spalva priminė molį. Tiesa, įprastų javų nesimatė, kubiečiai kone visur augino cukranendres. O dar, nemažai lietuvių nuostabai, nepjovė žolės, girdi, buvo suvis nereikalinga, o jei ką dirbo ar važiavo, vis jaučiais. Patys kubiečiai lietuviams atrodė nedičkiai, daugelis – juodaodžiai. Užkliuvo ir socialiniai kontrastai: didžiumą sudarę vargšai gyveno daugiausia iš palmių šakų statytuose namuose. Tuo tarpu turtingi – mūriniuose, ir miestuose, tik namai daugiausia buvo vienaukščiai, o gatvės labai siauros.
Kuboje pabuvoję lietuviai nepaliko kelionės į ją jūra įspūdžiu. Gal dėl to, kad buvo trumpa ir, matyt, neprilygo išeivių išgyventai emigruojant iš Europos į JAV. Tuo tarpu kelionės į Filipinus užimdavo nemažai laiko ir jų trukmė priklausė nuo išplaukimo taško. Mat, trūkstant laivų San Francisko, kareiviai plukdyti ir iš Niujorko. Tokiu atveju jų laukė jau kartą išgyventa kelionė per Atlantą, paskui Viduržemio jūra, po jos – Sueco kanalu į Indijos vandenyną ir galiausiai per Ramųjį, kol nusigaudavo iki Manilos. Nežinia, kiek lietuvių plaukė šiuo maršrutu, bet kad jo neišvengė patvirtina dviejų keliavusiųjų laiškai – Kazimiero Vištaičio ir Juozo Šaukio.
Tiesa, prieš kelionę per vandenų platybes kareiviams dar tekdavo pakeliauti ir sausuma. Taip K. Vištaitis, 1899 m. sausio 15 d. palikęs kareivių rengimo centrą Fort Sheridan Illinojaus valstijoje, ilgai keliavo per Čikagą, Pensilvanijos miestus, kol pasiekė Niujorką ir sėdo į laivą „Grant“. Šis uostą apleido sausio 19 d. Plaukiant pro pakrantės fortus, artilerija palydėjo salvėmis, linkėdama sėkmės. Tik nelabai padėjo: kelionės pradžioje po trumpos ligos mirė vienas kareivis.
Praleidę vandenyne vienuolika dienų keleiviai pamatė Azorų salas. Tryliktą dieną pasirodė Ispanijos ir Afrikos pakraščiai ir neišnyko iš akių, kol pasiekė Gibraltarą. Čia laivas stovėjo keturias dienas. Jį aplankė britų kariškiai, o aplink valtimis plaukiojo kareiviai raudonuose uniformuose, ir atidavė mums garbę Anglijos artileristai, kurių armotos yra giliai pakastos akmenyj.
Gibraltare karius pasiekė nuotaiką pakėlusios telegramos iš Filipinų apie pirmas JAV armijos pergales ir šie ėmė nekantrauti, kada išplauks. Ta akimirka atėjo vasario 4-tą, kai laivas patraukė Viduržemio jūra. Iš dešinės driekėsi Afrikos krantas, ketvirtą kelionės dieną, tiksliau, naktį, regėjo lava besispjaudžiusį Etnos ugnikalnį.
Tuo tarpu laivas, kuriuo plaukė J. Šaukys, po stabtelėjimo Gibraltare užsuko į La Valetos uostą Maltoje. Miestas kareiviams pasirodė gražus, tik gatvės užkliuvo – siauros, jomis vaikščiojo basi, kaip ir Lietuvoje, tamsiaveidžiai gyventojai.
Užtat kitas sustojimas laivams buvo tas pats: Port Saidas. J. Vištaičio laivas į jį įplaukė aštuntą dieną po to, kai paliko Gibraltarą. Miestas lietuviams paliko prieštaringą įspūdį. J. Šaukiui jis pasirodė nešvarus, o dar, girdi, tiek žmonių gyveno gatvėse, kad buvo sunku praeiti. Nors buvo žiema, žmonės vaikščiojo basi ir žaliavo medžiai. Krito į akis, kad islamą išpažinę gyventojai vaikščiojo raudonomis kepurėmis, apsirengę kaip tie, kurie Christų kryžiavojo, kaip tai parodyta ant abrozdų.
Islamo pasekėjai krito į akį ir K. Vištaičiui. Anot jo, vietiniai puola ant kelių ir keliolika sykių bučiuoja žemę, po to atsistoję plaunasi rankas bei kojas ir vėl krinta ant kelių. Miestas jam pasirodė gražus, juolab, po ilgo laiko išvydo žaliuojančią žolę.
Maldininkus K. Vištaitis matė rytą, kai bažnyčios dzvanijo ant mišių, o „Grantas“ suūkė porą kartų ir leidosi siauru Sueco kanalu. Visą dieną plaukė juo, žvelgdami į puikius miestus ir didžiausias pustines smiltines, kai kur – kupranugarius ir paskui laivą krantais bėgusius vaikus. Kitą rytą pasiekė Sueco miestą, girdi, puikų, mūrai tarp vandenų, tai gyventojai norėdami atlankyti savo pažinstamus arba eitie ant uždarbio, turi plauktie ant laivelio.
Po kelių valandų stovėjimo „Grantas“ išplaukė į Raudonąją jūrą, kur iš abiejų pusių regėjo tik aukštus kalnus ir raudonus smėlynus. Tuo tarp J. Šaukio laivas plaukė palei Arabijos pakrantes, keturias dienas – šalia kalnų, kur Maižiešius gavo prisakymus. Kraštas kalnuotas ir akmenuotas, akmenys dideli ir navatni, medžiai, kokių aš niekur daugiau nemačiau, kaip nendres su dideliais lapais.
Abu laivai buvo sustoję pasipildyti atsargas Kolombo uoste Šri Lankoje. K. Vištaičiui miestas paliko gerą įspūdį – gražus ir aplink mūrus apaugę palmos ir kitokie puikus medžiai. Uostą jo laivas apleido vasario 21 d. ir po kelių dienų kelionės pasiekė Malaką dabartinėje Malaizijoje. Šios salos K. Vištaičiui pasirodė vertos pamatymo dėl gamtos grožio ir britų tvirtovių vaizdo.
Paskutinę vasario dieną jo laivas įplaukę į elektra apšviestą Singapūrą. Pernakvoję vėl leidosi Pietų Kinijos jūra, tačiau pataikė į audringą metą, bangos mėtė laivą kaip antį. Galop, po penkių dienų vargo, pasirodė pirmos, nedidelės Filipinų salos ir sutiko mažą pakrančių apsaugos laivą. Kovo 9 d. pamatė JAV karo laivus ir kitą dieną pasiekė Manilą, kur pulkas, išsilaipinęs, ėjo pusantros mylios iki Lunetos stovyklos, po to 24 val. ilsėjosi, ir kovo 13 d. išėjo į kautynes, užbaigdamas 52 dienų kelionę nuo Niujorko iki Manilos (neskaičiuojant kelio per JAV).
Tuo tarpu kai J. Šaukio laivas atplaukė į Filipinus, kareiviams davė 12 val. pailsėti ir kitą dieną traukiniu išgabeno į Dagupaną. Neprivažiavus išgirdo šūvius, traukinys sustojo, paleido karius kaip avis ant lauko, išdavė šaudmenis ir nuvarė į mūšį. Kelionės kone aplink visą pasaulį smagumai baigėsi, prasidėjo karo kasdienybė.
Žinia, kelionė iš San Francisko buvo trumpesnė, paprastai užtrukdavo apie mėnesį. Tačiau kareiviai irgi spėdavo visko prisižiūrėti, kad ir paganyti akis į ką tik JAV aneksuotus Havajus. Mat, veik po savaitės plaukimo laivai kelias dienas ilsėdavosi Honololu (beje, vienas lietuvis pateko kaip tuo metu, kai laidojo kažkokią havajiečių karalienę).
Po Honololu dar prireikdavo kone dvidešimties dienų nusigauti iki Manilos. Bet prieš tai, likus trims dienoms kelio iki Filipinų sostinės, kai kuriems teko žvilgtelti į pragarą – veikiantį ugnikalnį, iš kurio vertėsi dūmai su ugnimi. J. Vosylius laiške šaipėsi, kad akis išputęs dairėsi, bene išvys kokį velniūkštį. Ypač ugnikalnis kraupiai (ir gražiai) atrodė plaukiant naktį, atrodė, aplink jį degė vanduo. Ko gero, tai buvo geras monotoniškos kelionės prablaškymas, juolab, karius maitino prastai ir mažai duodavo. Geriamas vanduo buvo šiltas ir maišytas su karboline rūgščia, kad kokia liga neprikibtų, o dar kasdien kaip kibiro lijo ir keleiviai amžinai buvo šlapi (beje, kalbant apie gamtos stichijas, reikia pastebėti J. Jakas Filipinuose išgyveno minutės trukmės žemės drebėjimą, laimė, nepadariusį jokių nuostolių).
Nenuostabu, kad ilgų dienų jūroje išlipus ant tvirtos žemės daugelį apimdavo džiaugsmas. Tačiau jis greitai išgaruodavo. Nemaža dalimi dėl to buvo kaltas tropikų klimatas. Ypač smūgį išgyvendavo atplaukę gruodį ir patekę į baisius karščius, kai saulė lyg ugnis degindavo (o pažįstami rašė apie pusnis Pensilvanijoje, gi skaitančiojo kalnų upely išskalbta skepetaitė išdžiūdavo per tris minutes, ir jis pats atrodė kaip afrikietis).
Tiesa, kitąsyk užeidavo sausra, ir tokia, kad žolė liepą nugelsdavo kaip Lietuvoj rudenį, o žemė tiek suplyšinėdavo, jog vietomis per pėdą. Lietus numušdavo karštį ir naktimis jau galėjai miegoti, tačiau kitąsyk tiek, kad dėl vėsos tekdavo ieškoti, kuo užsiklojus. Regis, lietus neretai skalbė ir sausu metu. Tačiau jei ne – per karštį negalėjai rasti, kur kvapą atgauti. Naktį kankindavo šutra ir pildavo prakaitas. Nenuostabu, kad naujokai, iš kitų prisiklausę, su nerimu laukdavo liūčių sezono, girdi, tikras pragaras nepratusiam: laukai paplūsta, upės didei patvinsta, o ten, kur būva laukai ir pievos, pasidaro netikėti ežerai.
Ir jis ateidavo, saulė imdavo pamažu slinkti į debesis ir pradėdavo raudonom akim per miglas žiūrėti, o debesys – ašaras leisti, tarsi apverkdami žmogaus nelaimingą gyvenimą, nes kareiviams teks klampoti per purvynus iki kelių.
Klampoti – kur galės, nes pasitaikydavo nepraeinamos vietos, kur negalėjai pergabenti artilerijos, amerikiečiai judėjo tik valtimis, stebėdami, kaip filipiniečiai ramiai sau brenda, nes, girdi, lyg žuvys mėgo vandenį.
Tuo tarpu lietuviams teliko lieti emocijas: o lietaus, lietaus! Savo gyvenime tiek nemačiau, kiek čia; rūbai pūdavo ant kūno. Ypač sunku būdavo sargyboje, kai per dešimt žingsnių nieko nesimatė. Menkai gebėdavo pastogės iš žolės ar nendrių ir kareiviams telikdavo svajoti apie batus, nes gatves užliejusio vandens lygis siekdavo pusmetrį. Tačiau kitąsyk lietus atrodydavo labai gražus, anot J. Jako, kai kada debesys užeidavo tarsi degdami, pilni liepsnos...
Beje, lietaus skalbiamuose Filipinuose didelė problema buvo geriamas vanduo. Šulinių dvokė, ir jį tekdavo virinti, paskui – šaldyti ir tik po to galėjai gerti. Geriausia gelbėjo ant stogų surinktas lietaus vanduo, gi netingėję galėjo lipti į kokospalmes – trijų-keturių riešutų užteko numalšinti dienos troškulį. Dar ik valios kariai galėjo atsigerti kalnuose vaikydamiesi partizanus, nes visur buvo labai gero ir sveiko vandens.
Vanduo nešė ir kitokias bėdas – šalia upių teko saugotis, kad nepatekti krokodilui į nasrus. Tačiau ir šie savo nuožmumu neprilygo tokiai „smulkmei“ kaip kirminai, vabalai, musės ir ypač uodai. Kareiviams apsaugai nuo jų išduodavo reto audimo maišelius užsimauti ant galvos, antraip užmigus, anot J. Jako, uodai tuoj taisosi prie vakarienės ir įkandus nenoroms turi pabusti; iš ryto reikia kišenius iškratyti, nes pilni prilenda vabalų. Tai dar nieko, tas pats J. Jakas rašė, jog nepasirūpinus apsauga ryte žmogus atrodydavo kaip suputęs. Beje, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: sausu metu lietus prieš naktį ne tik nešė gaivą, bet ir trumpam išvaikydavo uodus.
Klimatas atsiliepė ir filipiniečių gyvenimui. J. Jakas pastebėjo, kad čia augo kokospalmės, bananai, citrinmedžiai, ananasai, cukranendrės ir kiti jam anksčiau nei regėti, nei žinoti vaisiai, labai gerai derėjo ryžiai. A. Sujeta vardino matęs bulves ir kukurūzus, melionus, arbūzus, cukranendres, sprendė, kad gerai augtų javai išdirbus laukus po krūmų iškirtimo ir įsivaizdavo, jog Filipinuose vargšams gyventi geriau, nei kitur. Atseit, kada nori gali prisigaudyti žuvies ir visą amžių ja maitintis, vaikšto basi ir pusnuogiai, gyvena be trobos. Jam pritarė ir J. Jakas, girdi, filipiniečiai, palyginus su Pensilvanijos gyventojais, vaikščiojo pusnuogiai, jei kuris vilkėjo daugiau, tai tik marškinius, per kuriuos matėsi kūnas. Teigta, jei filipiniečiai gaudavo kokį rūbą – su džiaugsmu nešiojo, bet jei ne, nelabai ir rūpinosi. Patys filipiniečiai lietuvių akimis buvo tamsiaodžiai kaip afrikiečiai ir iš veido panašus į beždžiones.
Minėta, kad gyventojai statė kiaurai vėjo košiamus namus iš medžio dydžio bambukų, šiaudų ar pynė iš nendrių ir dengė šiaudais, ir jie būdingi tiek kaimuose, tiek miestuose, tad net Maniloje dėl to dažnai kildavo gaisrai. Tačiau ir tokie namai priklausė nuo šeimininkų gerovės, anot lietuvių, vargingesnių buvo prastesni. Daug kur jie stovėjo ant aukštų padėlkų, kad liūčių metu neapsemtų. Vietoj langų sienose skylės su uždangalais, ir net mieste geriausi kainavo vos 20 dolerių. Tiesa, lietuviai rašė, jog miestuose būta ir pusiau mūrinių, pusiau medinių namų. Kai kurie net buvo dviaukščiai. Tokiuose apatiniame aukšte gyventojai laikė gyvulius, o turtingesni įrengdavo parduotuves. Antri aukštai, su dvilinkomis sienomis, kad nebūtų taip karšta, tekdavo gyvenamosioms patalpoms.
Manilą ne vienas lietuvis prisiminė kaip labai gražų miestą, apjuostą trimis sienomis – dviem senom ir nauja mūrine. Ant jų, prie ispanų, stovėjo patrankos, bet senos ir negalėjo pasiekti JAV laivų, kai šie pasirodė. Minėta, kad Maniloje jau buvo ispanų įvesta elektra, sausu metu jame buvo smagu, aikštėse grojo muzikantai, atvažiuodavo turtingi svetimšaliai, pajūryje buvo įrengti gydomieji pliažai. Lietuviai pasivažinėjo trimis sostinės gatvėmis kursavusiais arkliniais, prastai įrengtais tramvajais. Keturių mylių kelionė kaip tiems laikams kainavo brangiai – tris centus. Tramvajus tempė tokie pat maži, kaip visose Filipinų salose, arkliai, bet atrodė galį daugiau nei dideli.
Kiti miestai, palyginus su sostine, vis dar labiau priminė viduramžių tvirtovės. Sakysim, svarbiu kovos tašku JAV – Filipinų karo pradžioje buvęs Iloilo miestas stovėjo ant vandenyno kranto ir buvo iš visų pusių apsuptas vandeniu, tik pietų pusėje per Molo upę ėjo pusantros mylios tiltas iš kokospalmių iki Jaro miesto. Šis irgi buvo apjuostas stora mūrine siena. Jos viršus buvo užpiltas basiems filipiniečiams grėsmingu daužtu stiklu. Užtat miesto centras Pensilvaniją palikusiam J. Jarui priminė Wilkes-Barre aikštę. Jo vidurį supo neaukšta siena, čia buvo įrengti gėlynai ir stovėjo suoleliai. Gatvės buvo be šaligatvių.
Lietuviams sostinėje ir provincijoje į akis savo gausa ir gražumu krito bažnyčios. Maniloje jų priskaičiavo 17, iš jų septynios buvo milžiniško didumo, tris vienuolynus, dviejų vyskupų ir vieną arkivyskupo rūmus. Pastaruosius, kaip ir daugumą bažnyčių, užėmė amerikiečiai, tam, kad įkurtų ligonines ar apgyvendintų kareivius. Tačiau nežiūrint bažnyčių gausos, lietuviai matė, kad net didžiausių vargšų namuose būdavo atskiras kambarys su išpuoštu altoriumi ir kokio šventojo paveikslu, kur žmonės meldėsi. O dar katalikų kinų maldos kambariuose kabėjo ir stebinantys velnių paveikslai, girdi, kam laikyti raguotuosius, prie mirštančiojo tykančius jo sielos nesugaunamos, o pekloje su smala aptepę kepina dar.
Dėl tokių papročių vieni lietuviai kaltino ilgametį jėzuitų viešpatavimą, kiti vis suko galvas kokia nauda iš tokios bažnyčių gausos, spėdami, kad kunigai ir ispanų valdžia tiek nuengė gyventojus, jog tie sumaištavo. Deja, atsikratę ispanų, vietoj jų gavo amerikiečius, ir toliau vargo, o iš bažnyčių bent jau buvo ta nauda, kad kareiviai turėjo kur gyventi. Užtat gausybė kunigų ir vienuolių kreivai žiūrėjo į amerikiečius, nes per juos nukentėjo jų pajamos, girdi, daug parapijiečių liovėsi aukoję ir kunigai keikė amerikiečius kaip bedievius.
Tačiau pro lietuvių akis nepraslydo ir kita medalio pusė. Anot Manilos katedroje vyskupo laikytas mišias mačiusio J. Vosyliaus, daug kunigų buvo apdriskę, apipelijusiais rūbais. O ir gyveno jie vargingai. Patys skalbė ir virė sau maistą, daug jų ėjo į kalnus mokyti tenykščių gyventojų, girdi, būtų buvęs geras pamokslas atsiųsti į Filipinus kunigus iš JAV, juolab, jie dar būtų pamatę, kaip vargo ir JAV armijos kunigas... Bažnyčion užklydusius lietuvius glumino ir tai, kad niekas jau prie durų nereikalavo aukoti, kaip buvo įprasta išeivių bažnyčiose.
Keistai lietuviams atrodė ir tai, kad kai kurie filipiniečiai šventė šeštadienį, kiti – sekmadienį. Gydytojus laikė nieko vertais ir, kaip ir lietuviai, susirgę atsiduodavo Dievo valiai: užpirkdavo mišias ir gausiai aukojo bažnyčiai, kad greičiau pakliūti į dangų. Manilos Šv. Vincento bažnyčios altoriuose lietuviai matė palaidotus du šventuosius, girdi, gulėjo ant gralių, auksu išpuoštų, pagalvių ir užkloti su labai gražiom kaldrom. Apie juodu žmonių visados pilna, kurie prašo, melsdamiesi, nuo mirusių, sveikatos.
Beje, į atokesnes šalies vietas patekę lietuviai susidūrė ir su morais – mažai civilizuota, islamą išpažinusia Filipinų tautų grupe. Tarp jų buvo daug religinių fanatikų. Ko gero, amerikiečiams tai buvo pirma patirtis, kaip sunku suvaldyti radikalius islamistus.
Lietuvius stebino ir filipiniečių laidotuvių papročiai. Aišku, kai kas buvo kaip ir Lietuvoje: mirus turčiui bažnyčių varpai skambėjo kuo garsiausiai ir ne vieną jų laidojo bažnyčių rūsiuose. Išėjus į geresnį pasaulį vargšui varpai tylėjo ir jį laidojo suvynioję į paklodę. Tačiau jau kapinės... Kas apie jas pasakojo, tai kaip lyg apie tvirtovę. Anot J. Jako, jo matytos buvo aptvertos kone penkių metrų aukščio ir pločio tvora. Viduje – nedidelės, 100 žingsnių skersai ir išilgai, jų vidury – didelis kryžius ir koplyčia. Ir – jokių kapų. Mirusiuosius laidojo specialiose skylėse tvoroje (anot A. Sujetos, tos kapinių sienos buvo lyg lietuviški pečiai) ir jas uždengdavo akmeninėm plytom su mirusiojo vardu bei gimimo ir mirties datomis.
Liudijimai apie tolesnį palaidotųjų likimą skiriasi. A. Sujeta teigė, kad laidojant būdavo užmokama už karsto laikymą sienoje penkerius metus. Jei po to giminaičiai nesumokėdavo papildomai, karstą išimdavo. Tuo tarpu anot J. Jako, kūną laikydavo kol iš jo telikdavo kaulai, tačiau abu sutarė, kad išimti kaulai keliaudavo į kaulinyčią. Vienoje tokioje, matytoje A. Sujetos, tilpo keliolika vežimų kaulų, o J. Jakas teigė, jog kai kaulų prisirinkdavo daug, juos sudegindavo.
Matyt, amžininkai, skaidydami tokius pasakojimus, kraupo, bet buvo ir šiurpesnių liudijimų. Konstantinas Pajauskas pasakojo, kad filipiniečiai pirmiausia kūną apiberdavo kalkėmis ir užkasdavo iš šaknų pintuose krepšiuose, o kai kalkės nudegindavo kūną, kaulus išimdavo ir supildavo į minėtą kaulinyčią...
Beje, kapinės buvo vienos „populiariausių“ amerikiečių kareivių lankymo vietų. Mat, daugelis jų čia skubėjo prisikimšti kišenes. Sakysim, J. Jako matytų kapinių koplyčioje po jų apsilankymo sveikas teliko į sieną įmūrytas Kristaus paveikslas. Kapinėse voliojosi iš sienų ištraukti pusiau suirę, apiplėšti lavonai. Beje, jų kaulus kareiviai naudojo lošimų kauliukų gamybai (bet jei karininkai pagaudavo tokius meistrus, šie patekdavo už grotų).
Rūpėjo lietuviams ir vietinių gyvenimas. Jų pastebėjimu, dauguma filipiniečių maitinos prasčiau nei kitataučiai. Vienų teigimu, jie valgė viską, kas patekdavo po ranka, kiti buvo konkretesni, girdi, filipiniečių maistas – ryžiai, pajūrio gyventojai daugiausia mito žuvimi, o kalnų gyventojai kirto varles, vabalus, sliekus, po pievas ir dirvas šokinėjančius ožiukus, net gyvates. Duonos gi nevalgė ir nemokėjo kepti, o dar J. Jakas teigė nematęs nei vienos duonos kepimo krosnies. Spėta, kaltas buvo miltų brangumas, juolab, kai kas iš lietuvių pastebėjo, jog duoną ir mėsą valgė tik turtingesni. Tuo tarpu beturčiai į jiems duoną pakeitusius ryžius dėjo žuvį ar mėsą. Aišku, jei turėjo, nes, anot J. Sujetos, ją valgė su lygiu godumu kaip ir Lietuvos beturčiai. Net šlykštu ir žiūrėti ant tokios sistemos, vieni nežino kaip jau gašlauti valgiuose, o kiti gal užspringt pripuolę prie mėsos. Savo padarė ir karo suirutė – J. Jakas rašė, jog kareiviams valgant susirinkdavo didžiausi būriai vaikų bei suaugusių, ir godžiai sukirsdavo, kas likdavo nuo jų.
Žinia, kareiviams nemažai rūpėjo filipinietės. Vienus stulbino, kad jos, nedidukės, nešiojo nelengvus nešulius. Girdi, JAV stebėtasi slovakėmis, kurios ant galvos nešdavo didelį bliudą mėlynių, bet tai buvo kresnos moterys. Filipinietės prieš jas atrodė it kūdikiai, bet ant galvų nešdavo tokius malkų ryšulius, kokius slovakės vargu ar būtų pakėlusios.
Kitų nuomonė apie filipinietes buvo prasta, girdi, nedailios, juodos kaip varnos, o, blogiausia, nenorėjo prasidėti su amerikiečių kareiviais. Mat, kunigai ir kiti filipiniečiai aukštesnės klasės joms prikalbėjo, kad jei kas, tai vietoje kūdikių gimdys ožiukus, paršiukus, kačiukus ir taip toliau. O kai kas kategoriškai kirto – filipinietės labai pasileidusios.
Knietėjo lietuviams ir filipiniečių algos, ir jų darbai. Pastebėta, jog daug vyrų filipiniečių vertėsi žvejyba, vaisių auginimu, dirbo statybose, pynė krepšius, skrybėles ir kitus daiktus, palikdami moteris plūktis su ryžių auginimu, dar jos vertėsi ir audimu. Nepraslydo pro akis, jog retas turėjo arklį, jautį ir ratus, kad vežimai – dviračiai, keturračiai buvo retenybė.
Tačiau kaip filipiniečiai apdirbdavo žemę, veik niekas iš lietuvių nepasakojo. Kai kas tikėjo, kad jie išvis nežinojo žemdirbystės, sakysim, J. Jakas minėjo nematęs nei apdirbtos žemės, nei žagrės ir akėčių. Vis tik kaimuose regėję ūkininkus teigė, jog šie vietoj lietuviams įprastų arklių tenkinosi dideliais ir stambiais jaučiais. Šie buvo panašūs į amerikiečių vadinamus azijinius arba vandeninius buivolus – be šerių, tik ant nugaros turėjo kiek geltonų pūkų, juodai-mėlyna oda, dideliais, į abi šalis išsikėtojusiais ragais, su į nosį įverta virve, kuria juos valdė važiuojant. Tačiau dažniausia juos turėjo tik turtingesni, ir jei du – tris, buvo tikras turčius.
Į akį krito ir kad kaip lietuviai tėvynėje, taip ir filipiniečiai nesivertė prekyba. Ja užsiėmė kitataučiai – ispanai, graikai, arabai, kinai, japonai, armėnai. Be to, pastebėta, jog geriausiai dirbo japonai ir kinai, girdi, vienas padarydavo tiek, kiek kiti penki.
Kalbant apie uždarbius, tai, anot lietuvių, geriausiai sekėsi gyvenusiems Maniloje. Čia dviejų cigarų dirbtuvių darbininkai per dieną uždirbdavo 18 c., darbininkas, turėjęs porą jaučių ir dviratį vežimą per mėnesį uždirbdavo 15 dol., ligoninių darbininkai – šešis, ir dar gaudavo maistą. Turčiais galėjo jausti policininkai, gaudavę per mėnesį 18 dol. Daug kas veržėsi dirbti pas amerikiečius, nes per dieną galėjo uždirbti ir 40 c., ir dar būdavo maitinami, nors vienas filipinietis nuveikdavo tiek, kiek šeši amerikiečiai. Tuo tarpu plušėję pas filipiniečius darbdavius gaudavo perpus mažiau. A. Sujetos vertinimu, lyginant su JAV, vietiniai uždirbdavo grašius, ir jis tuo aiškino amerikiečių kapitalo skverbimąsi į Filipinus, girdi, bepigu susiplėšt milijardus apvagiant vargšus darbininkus.
Lietuviai laiškuose minėjo ir amerikiečių atneštus pokyčius, ypač ekonomikoje. Sakysim, pradžioj labai pabrango cigarai, girdi, amerikiečiai surūkė daugiau nei ispanai per 300 metų, tad buvo pastatytas cigarų fabrikas, kur dirbo 3000 darbininkų. Veikiai, amerikiečių džiaugsmui, cigarai atpigo iki cento. Taip pat JAV kariuomenei buvo pastatyta ir didelė ledo gamyklą, nes jo labai stokota. Svaras kainavo 5 c. ir tai negalėjai gauti, o kaip be jo amerikietis gers. Tuo tarpu gėrimų kainos kandžiojosi, sakysim, 1899 m. pavasarį J. Jakas rašė, jog Jalo maždaug litras alaus kainavo 50 c, stiklinė – 25 c, degtinės taurelė – 20 c, o JAV karo laive už litrinį alaus butelis reikėjo pakloti dolerį. Kiek pigiau buvo Maniloje. Čia už JAV penkis centus kainavusį alaus butelį teko mokėti 20, degtinės stikliuką – 10, plėčką – 1.25 dol., vyno stiklą – 10 c. Matyt, ne vienas atsiduso, kai pastačius naują, didelę alaus daryklą galėjo lengviau gauti alaus, nors kaina vis vien liko įspūdinga – 10 c. už stiklinę, o butelis, atvežtas iš JAV, dėl transportavimo kaštų kainavo 25 c.
Bet rinka lieka rinka: kai pasiūla nespėjo pagal paklausą, moki neklausdamas. Matant tai, Maniloje atsirado daugybę naujų saliūnų, kur kareiviai mikliai prapildavo algas ir gerdavo skolon, o paskui nenorėjo jų mokėti. Kildavo skandalai ir kad kažkaip „pataisyti“ padėtį amerikiečiai įsteigė specialius saliūnus kareiviams. Čia jie galėjo gerti skolon iki 15 dol., kuriuos paskui nurašydavo nuo jų algos, už kitus pinigus kareiviai pirkdavo maistą ir ko jiems reikdavo.
Visa tai matydami, kai kurie lietuviai skeptiškai sureagavo ir į JAV valdžios raginimus kurtis Filipinuose, girdi, tik beprotis galėtų norėti gyvas kepti. Karščiuose mus baltieji žmones čia nieko negali padirbti, ar tai būtų kareiviai, ar šiaip darbininkai. O kiek ligonių? Pagyvensi porą metų Filipinuose ir noroms-nenoroms turi pamest sveikatą.
Dar iš blogybių Filipinuose lietuviai pastebėjo juose gyvenusių tautų vieningumo stoką, kad kai kurios tautelės talkino amerikiečiams kovojant su rezistentais, iš jų karių suformuoti daliniai neretai pasižymėjo žiaurumu.
Ko gero, lietuvius stebino ne tiek filipiniečių skurdas, prie jo jie buvo pratę, kiek tai, kad, skirtingai nei Lietuvoje, kone visi filipiniečiai buvo raštingi. Girdi, net ir kalnuose, lyg laukinis, be jokio drabužio gyvenęs filipinietis, tik kokį skudurą turi persijuosęs per sėdine, o pažiūrėk skaito knygą, puikiai rašo. Nepraslydo pro akis, kad filipiniečiai leido daug laikraščių ir knygų visomis krašto kalbomis, mokyklos kiekviename miestelyje, kad jei kur stokota pinigų vadovėliams, juos duodavo amerikiečiai. Su ne viena Filipinuose gyvenusia tauta susidūrę lietuviai pastebėjo, kad jos turi ir savo kalbą, ir savo rašybą. Pavyzdžiui, apie morų kalbą teigta, kad ji truputį skyrėsi kiekviename kaime, bet skambėjo gražiai, o žodžiai – trumpi, pavyzdžiui, „ero“ – šuo „ista“ – žuvis, ir kad morai naudojo arabišką raštą.
Neretai lietuviai apie filipiniečius atsiliepdavo su užuojauta, girdi, gyveno vargingai, bet kantriai kentė ir nesiskundė. Kai kurie, patyrę jų vaišingumą apsilankę svečiuose, teigė, jog filipiniečiai labai mėgsta muziką ir dainas, kūdikius krikštyti turtingesni nešė grodami ir dainuodami, turėjo orkestrus, statė spektaklius, moterys – labai geros dainininkės, ir taip gražiais balsais dainuoja, kad gražiau nė geisti negalima. Pašieptas ir amerikiečių spaudos siekis parodyti filipiniečius atsilikusiais, necivilizuotais, atseit, jei amerikiečiai atsibastytų į Lietuva, tai jie, pamatę mūsų merginas basas, vienmarškines vandenį bekaruojant ir kitus sunkius darbus atliekant, pamatę mus jaunus ir senus su klumpėms, ir su palaidais marškiniais – vadintų ir mus necivilizuotais, negalinčiais būti liuosais, nors ir mes galime atlikt visokius darbus, o kaip kokius dar geriau negu kitos tautos.
Atsidūrus toli nuo namų kiekvienas žmogus, kažkuo susijęs su tėvyne, būna mielas ir savas. Tačiau, regis, niekam iš lietuvių nepavyko rasti Filipinuose čia įsikūrusių tautiečių. Vienas buvo susidūręs su rusu Filipinų gilumoje, J. Jakas Maniloje matė daug prostitučių lenkių ir rusių iš Odesos. Bet, ko gero, labiausiai pasisekė A. Sujetai, kuris Maniloje susipažino su smuklę ir viešnamį turėjusiu žydu iš Prienų. Su juo galėjo pasikalbėti lietuviškai ir, girdi, niekas aplink negalėjo suprasti, apie ką jie šnekėjosi.
Pereinant prie lietuvių įspūdžių iš Kinijos, reikia pastebėti, kad JAV pradėjus gabenti į ją savo karius, šiems pasitaikė proga bent akies krašteliu žvilgtelti ir į Japoniją. Konkrečiai – Nagasakį, kurio uoste laivai stabteldavo pasipildyti atsargas. Kareiviams leisdavo išeiti į miestą ir tokia proga pasinaudojo A Sujeta, išnaudodavę kiekvieną progą pamatyti ką nors naujo kelionių metu. Jis vienintelis iš lietuvių paliko surašytus įspūdžius apie Japoniją.
Anot jo, nusisamdęs japoną, kad tas valtimi nugabentų jį iš laivo į krantą, A. Sujeta jau pirmoje gatvėje rado kelis didelius viešbučius, paštą, banką ir kelias Rusijos žydų parduotuves. Žodžiu, kone tokia pat šalis, kaip ir jo anksčiau matytos.
Tačiau veikiai laukė toks netikėtumas, kad žiūrėjo ir savo akimis netikėjo: ogi su žmonėms važinėja. Iš pradžių manė, tokią prabangą gali sau leisti tik turtingi, bet vėliau įsitikino, jog bet kas, įstengęs sumokėti 8,5 cento už valandos kelionę. Jis tai aiškino darbo jėgos kaina, girdi, darbininkai pigūs ir dirba vietoje arklių. Turtingesni net vietoj arklių laikė porą rikšų, atseit, su arkliais daug vargo, o dar pavogs ar nugaiš, gi kas vogs žmogų?
Pasidairęs po miestą, A. Sujeta iki valiai prisižiūrėjo socialinių kontrastų. Iš vienos puses, Nagasakyje gyveno daug turčių iš Europos ir JAV, daugiausia – žydai pirkliai, nes Japonija prekyba galėjo užsiimti kiekvienas, turėjęs noro ir pinigų, ir nereikėjo jokių valdžios leidimų. Bet ir prekyboje, ir versluose dominavo kitataučiai.
Iš kitos pusės, darbininkų gyvenimas atrodė sunkiausias, koks tik galėjo būti. Anot A. Sujetos, filipiniečiai sunkiai dirbo, bet krovinius gabeno pasikinkę jaučius. Gi japonai patys traukė lengvą ar sunkų vežimą. Maža to, niekur kitur jis nematė taip sunkiai dirbančių moterų, ir dar sunkius, į karą pašauktų vyrų darbus. Jos kasė griovius gatvėse, iškrovinėjo laivus, nešiojo ant nugaros statybines medžiagas statybose, kopdamos su jomis į penktą ir aukštesnius aukštus. Tarp moterų regėjo ne vieną ir paskutinėse nėštumo dienose.
Už tokį vargą tiek vyrai, tiek moterys į valandą uždirbdavo 15 arba 25 c., bet neretai kitokio pasirinkimo neturėjo, nes pramonė buvo menka.
Ištyrė A. Sujeta ir kainas, ir įvertino, kad gėrimai buvo brangūs: alaus plėčkutė kainavo 80 c., kai Maniloje – 15 c; japoniškas vynas iš ryžių pusė stuopos – 10 ct. Papietauti galėjai už 50, 25 ir 15 c žydų laikytose valgyklose.
Pasidairė A. Sujeta ir užmiestyje, aplinkiniuose kalnuose, kur matė gražius akmeninius ar plytinius rūmus. Keliai jam pasirodė labai geri, apsodinti į mirtas panašiais medžiais. Matė ir statomas dvi katalikų bažnyčias ir pravoslavų cerkvę, taip pat mokyklą ir rūmus misionieriams. Jis nepagailėjo 80 c ir nusisamdė du rikšas, kad užvežtų į kalną (vienas neįstengė), kur vyko statybos. Už misionierių stacijos apžiūrą irgi reikėjo mokėti, bet, regis, jam labiausiai įstrigo, kad rado ten daugybę kunigėlių visokio pavidalo: baltų kaip karvelių, juodų kaip varnų ir ilgaplaukių kaip popų.
Prasiblaškius Nagasakyje kareivių laukė paskutinė kelionės iki Kinijos dalis. Tačiau išsilaipinimas Tiandzuno uoste buvo niūrus, regint kraštovaizdį po interventų mūšių su sukilėliais: kone vien griuvėsiai. Išlikę gyventojų namai buvo statyti iš šiaudų bei molio ir juose kareiviams teko glaustis. Ne vieną nustebino, kad namai buvo su popieriniais langais, ankšti ir purvini.
Tiesa, daugiau pamačius nuotaikos kito ir kareiviai pasijuto geriau nei Filipinuose. Kai kam net atrodė panašu į Pensilvaniją, juolab, ir čia auginti javai, buvo pilna obelų ir arbūzų, keliai apsodinti medžiais ir nupilti grūstais akmenimis, kaip Lietuvoje plentai. A. Sujetai gerai apdirbti laukai ir gražios lygumos priminė gimtųjų Marijampolės apylinkių vaizdus. Iš auginamų kultūrų lietuviai įvardino kukurūzus, sojas, kanapes, ropes ir t.t., užtat pasigedo kviečių, rugių ir bulvių. Jie neregėjo ir jokios žemės ūkio technikos, girdi, laukus valstiečiai apdirbdavo tik su kauptukais.
Stebino, kad nesimatė miškų, tik medžiais apsodinti laukai (ir kad vaismedžių mažai užtiko). Įstrigo gyventojų augintos bambukų giraitės, kurie naudoti kurui ir namų statybai. Namų sienos dar buvo aplipinamos moliu, bet teigta, kad kaimuose bei miesteliuose jie buvo prasti, pastatyti, senoviškai (nors kai kas tvirtino, kad gana gražūs), kad jei kaime gyvendavo keli valstiečiai, tai apsitverdavo mūrine siena. Neretai tokios regėtos ir aplink atskirų valstiečių pastatus.
Pamatyti vaizdai pakeitė kai kurių iš anksčiau susidarytą prastą įspūdį apie Kiniją, juolab, ten, kur nenusiaubė karas, laukai atrodė lyg rojus, bet kur praėjo interventai, liko tik gryna žemė pradedant nuo Taku tvirtynės pajūryje iki Pekinui per 142 mylias. Javai visur nuganyti, gyvenimai sudeginti, miesteliai ir kaimai kanuolėms sugriauti; kalti ar ne kalti, moters ir vyrai, nužudyti.
Regėjusiems nemažą įspūdį paliko Pekinas, ypač Uždraustasis miestas, kur, girdi, anksčiau baltaveidžio ir dar krikščionio koja nebuvo įžengusi, ir kad miestas buvo padalintas į tris dalis, viena nuo kitos atitvertas sienomis. Girdi, pirmutinė siena, juosusį visą miestą, buvo 40 pėdų aukščio ir 25 pločio, antroji, mieste, 20 pėdų aukščio ir 10 pločio, o trečioji, aplink miesto centrą, buvo 26 pėdų aukščio ir 15 pločio. Tiesa, jų vaizdas kėlė nelinksmas mintis, girdi, kiek milijonų dolerių ir darbo kvaili kiniečiai pražudė tik ant šitų mūrų, o tuo tarpu nei Pekine, nei kituose miestuose jokios dirbtuvės nematyti, visokius išdirbimus turi iš kitų šalių parsigabenti brangiai už juos mokėdami.
Stebino, kad Pekine nebuvo nei tramvajų, nei elektros, prie ko lietuviai buvo spėję įprasti JAV, ir kad turėjo gulėti ant šlapios žemės karališkame parke po tujomis. Aplamai, daugelis namų Pekine atrodė niekuo nesiskiriantys nuo vištininkų JAV, o miestas – toks pat purvinas kaip Lietuvos žydiški miesteliai. Girdi, net karaliaus rūmuose taip dvokė, kad buvo sunku kvėpuoti, gatvės negrįstos, jose vien dulkės ir purvas.
Pasidomėjo lietuviai ir vietinių religija, ir įvertino, kad šie savo dievukų skaičiumi toli lenkė šventuosius garbinusius katalikus. Girdi, kur tik pasisuksi, rasi iš molio drėbtą dievuką (nes taip pigiausia). Mažiems užtenka, kad į juos pažiūri, didesniems reikia bent šiokių tokių aukų, o didieji tai jau ryja jaučius, avis, paukščius, auksą, sidabrą ir net drabužius. Anot A. Sujotos, jis visa tą matė vienoje Pekino bažnyčioje ir atsiminė paprotį ir Lietuvoje šventiems nešti aukas (girdi, ir pats, piemenaudamas, nunešė Šv. Jurgiui du tuzinus žąsų kiaušinių, kad saugotų žąsiukus nuo varnų). J. Vosylius tvirtino matęs, kad kiniečiai kapus turėjo savo namuose ir dar gyvi būdami paruošdavo juos sau.
Nepraslydo pro lietuvių akis ir tuomet Kinijoje dar nuo X a. gyvavęs paprotys suveržti moters pėdas raiščiais neleidžiant kojai augti, taip formuojant vadinamąsias „lotoso pėdas“. Girdi, prieš daugelį šimtmečių Kinijos karalius supyko ant žmonos ir norėjo ją nužudyti, bet ši pabėgo, ją gaudė ir nepagavo. Tada karalius ir įsakė pavaldiniams nuo mažens auti mergaites ankštomis medinėmis klumpėmis, kad paskui negalėtų pabėgti nuo vyrų. Su šiuo papročiu sieta ir aplinkybė, kad mažai matė moterų. Atseit, jei gydytojas, apžiūrėjęs mergaitę, nuspręsdavo, kad sveika, ją laikydavo kaip veislinę ir specialiai žalodavo kojas, neduodavo nieko dirbti.
Nors lietuviai matė karo nusiaubtą šalį, kur tuo metu maisto produktai buvo brangūs (pavyzdžiui, tuzinas kiaušinių kainavo 25 c., pusėtina avis – dolerį), tačiau patyrė, jog ji turtinga. Turėjo anglies, sidabro, aukso, geležies kasyklas, deimantų laukus, bet visus šiuos lobius tuo metu buvo užgrobę interventai.
Kaip matome, kad ir karų metu atsidūrę svetimose šalyse, apie kurias, ko gero, nieko daugiau, be jų pavadinimo nežinojo, lietuviai domėjosi maždaug tuo pačiu, kuo ir mes šiais laikais: gamta, miestais ir kaimais, vietinių gyvenimu. Tai, ką regėjo, lygino su Lietuva ir antrais namais tapusiomis JAV. Jų laiškus, pasakojančius apie egzotiškas patirtis, mielai spausdino išeivių spauda JAV, nes šie padėjo pritraukti skaitytojus. Ko gero, pasinaudoję JAV armijos „paslaugomis“ lietuviai buvo pirmieji aplankę Gibraltarą, plaukę Sueco kanalu, matę Šri Lanką ir kitas Indijos bei Ramiojo vandenyno salas, ir regėję vietas, apie kurias tėvynėje girdėjo gal nebent iš kunigų lūpų. Jie tikrai turėjo ką papasakoti po tarnybos savo tautiečiams JAV, o straipsniai apie juos ir ką jie išgyveno kai kada pasirodydavo išeivių spaudoje ir praėjus daugybei metų po šių karų pabaigos. Tačiau nei buvę kariai, nei jų klausytojai neįtarė, kad dar daug lietuvių XX a. ne savo valia apsilankys ir Filipinuose, ir Kinijoje, ir Japonijoje.
Bet tai jau kita istorija.