Už nugaros šnibždančios sukrėstos filmo žiūrovės – vyresnės kartos italės privertė muistytis kėdėje: „Che tristezza in questo bellissimo paese“ (liet. koks liūdesys šioje dieviško grožio šalyje).
Tobulai Lietuvos nūdieną atspindintis kino filmas sukrėtė visus – Romos lietuvius ir italus.
XXX
Kai esi Romoje apie legendinį greitkelį „Vilnius – Palanga“ svojoji tarsi apie gražiausią atostogų maršrutą. Kodėl legendinį? Nes jį žino visi – jauni ir seni, lietuviai ir užsieniečiai – emigrantai. Mums Romoje jis primena vaikystę, rūkais padengtus Lietuvos miškus, Palangos kopas, ledinę Baltijos jūrą.
Tobulai perteiktas Lietuvos peizažo grožis – tai ir yra vienintelis Lietuvą šviesesne spalva nuskaidrinęs potėpis filme „Išgyventi vasarą“. Režisierė Marija Kavtaradzė tarsi talentinga tapytoja iškleidė drobėje dieviško grožio peizažą, kaip foną. Jis – tai kontrastas veiksmui, kuris vyksta kelyje. Iš tikrųjų, jokio veiksmo, jokios likimų istorijos filme nėra – tai tik trumpas gyvenimo blyksnis. Nufimuotas jaunatviškai, keletas scenų – tarsi tyčia mėgėjiškai, lyg su nestabiliu mobiliuoju telefonu. Ir būtent tai suteikia filmui šiuolaikiškumo.
Lietuva filme tokia kerinčiai graži, mistiška, nepanaši nei į Norvegiją, nei į Italiją. Išoriškai – prabangi, valstybė – ben estante (liet. ekonomiškai puikiai besilaikanti). Užsieniečiams – būsimiems turistams italams iš smalumo tiesiog svyla pėdos: kaip greičiau pažinti dar neatrastą žemę.
Kiekvienas žiūrėdamas lietuvišką kino juostą išgyvena sau skaudžią temą. Man asmeniškai smeigia Lietuvos medicina. Pateikta per jauno žmogaus beviltiškumo prizmę.
Italams aktualesnė emigracijos tema – pokario metu jie taip pat keliavo į Ameriką užsidirbti.
Bet Kavtaradzė šią temą plėtoja per Lietuvos prizmę tiesiog geliančiai skaudžiai: jei tu laiku neišnešei kudašiaus valyti silkes Norvegijoje, arba rinkti braškes Ispanijoje, maitinti lietuvių bendruomenę cepelinais Londone, kas tavęs laukia Lietuvoje? Jei nesi palaižūnas, kaip psichologė Indrė – pilka pelytė, į visus klausimus atsakanti „ką aš žinau“, jei esi šiek tiek jautresnis už kitus, vis tiek pateksi į jų – Psihiatrinės Vilniaus klinikos vyriausiojo gydytojo rankas. O, kaip tobulai nutapė režisierė rafinuotą makiavelį.
Akivaizdu, jog filmo autorė nepasiklausė viena ausimi savo draugės istorijos apie tai, kas vyksta lietuviškame „Gegutės lizde“. Tik pagrindinis herojus „Išgyventi vasarą“ – ne Milošo Formano filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“ garsenybė Jack Nicholson, -as, o lietuvis mėlynakis trapus nesutelpantis į „lietuvio karjeristo“ standartus Paulius. Sergantis bipoline depresija.
Todėl psichiatrijos temos dėstymas M. Kavtaradzės filme vertas kaip pasakytų italai – 100 e lode.
Italams žvelgiantiems į ekraną kerta per smegenis kita: filme aišku viena – Lietuva, tai ta valstybė, kurioje jauni žmonės gydomi tik chemija, antidepresantais. Kitokios pagalbos nei psichiatrai nei psichologai suteikti nepajėgia. O gal už šios problemos slypi kažkas kita. Nejaugi tai vien psichologų nekompetetingumo problema?
Man net pasijuto tarsi autorės adatėlė kažkokiam itin gerai pažįstamam žmogui, psichologui, psichologei, su kuria pati Marija tiesiogiai turėjo reikalų.
Visi „pauliai“, kurių pasiliko dar daug Lietuvoje, kurių mamos gyvena ir darbuojasi kažkur – gal Norvegijoje, gal Ispanijoje, jaudina ekrane italus. Pati režisierė nėra grynakraujė lietuvė, todėl tai ir yra priežastis, kad ji mato daugiau, nei kiti, vietiniai. Šeimos nebuvimo problema – tokia svetima Romos žiūrovui.
Vilniaus Psichiatrinės ligoninės paciento Pauliaus jo paties MAMA, kaip paaiškėja scenoje pas brolį, perdaug nedomina – tas siūlas jau seniai nutrūko. Štai kas romiečius sukrečia, nes Amerika, Londonas, Oslas – emigracijoje nesvarbu. Svarbu, kad tavęs laukia sugrįžtant artimieji. Pauliaus nelaukia niekas.
O aš dar ir dar kartą sukrėsta kino juostos teigiu: jei žmogus iš savo šalies išvyko gyventi svetur, niekas nekaltas – tik jo šeima. Galbūt jaunai režisierei ši tema nebūtų tapusi skaudžia, jei neliestų tiesiogiai ir jos. Apie tėvo figūrą herojus Paulius apskritai nekalba. Šeimos tema juostoje „Išgyventi vasarą“ – tai pirmoji vinis į būsimą Pauliaus tragedijos karstą.
Žvelgdama į sukrečiančias filmo scenas svarsčiau, ar grynakraujė lietuvė galėtų išryškinti šeimos dramą. Vargu. Juk mums natūralus vienatvės, uždarumo ir beviltiško siekimo atsiskliesti, būti suprastam, kam nors išsipasakoti jausmas. Gruzinų, panašiai kaip italų charakteriui ši tragedija akivaizdi, lyg juoda skylė žydrame danguje.
Būtent todėl filmas italams paliko įspūdį – tai vienas kino šedevrų. Mielas ir Pauliaus personažas, šiaurietiško gymio vaikinas, kalbantis jaunimo slengu. Jis artimas italams dar ir dėl to, kad atskleidžiamas per mums – lietuviams nebūdingą bruožą – ironiją. Jis – ligoninės pacientas, prikimštas antidepresantų, tačiau vienintelis, kuris skaldo linksmas „battute“ (liet. kandžias replikas). Paulius tarsi apsimeta ligoniu. Argi tai liga? Justė taip pat neigia, jog serga. Nors Paulius šypsosi, o Justė – ne, abu personažai tiesiog veria širdį liūdesiu.
Žvelgiant į lietuviškąją vasarą greitkelyje italams kyla natūralus klausimas – kiek tokių jaunų žmonių gražioje šalyje vardu LITUANIA serga depresija? Aišku ir tai, kad depresija – kitokia nei italų. Lietuviai bijo išlysti iš užsimaskavimo kiauto. Nes iš tikrųjų, supuvusioje aplinkoje, kurioje gerai įsitvirtinusios pernelyg sveikos „daktarytės“ ir „daktariukai“, rašantys siuntimą Pauliui į Palangą ir ta, kuri turėtų laukti savo ligonių Palangos reabilitacijos centre, šioje visuomenėje jaučiasi puikiai – gurkšnoja šiltą vynelį viešbučio hole medikų konferencijoje. O, kaip lengvai atpažįstama scena. Vyno vartojimo kultūra mūsų valstybėje aiški kaip ant delno. Ją lengvai pastebi ir kitokį požiūrį išmananti M. Kavtaradzė.
Paskutinė filmo scena siunčia aiškų klausimą: „Kiek laiko dar liko Justei iki panašaus kaip Pauliaus sprendimo?“. Kiek Lietuvoje gyvena tokių Paulių? Kas tai per valstybė?
Neabejoju, ne vienas žiūrovų Romoje „Cinema Parco Dei Medici“ savo gyvenime buvo susidūręs su psichologais savo valstybėje. Buvau susidūrusi ir aš, todėl šiandien esu emigrantė. Priežastis – niekas negalėjo suprasti, kodėl sveika „kaip jautis“ pilna jėgų studentė lieja ašaras, nes bijo gimdyti. Iš itin artimų žmonių išgirdau: „Kreipkis į psichologą, tai darosi Lietuvoje madinga“.
Kiek ironijos, kiek pykčio, jei netelpi į bendrus visuomenės nustatytus standartus. Aš neįtilpau, nes mano gyvenimo vizija buvo siekti malonumo, komforto būsenos, šilumos. Toks manyje buvo MOTERS įvaizdžio troškimas. Bet paaiškėjo, kad moterys Lietuvoje sutvertos parodyti savo šaunumą gimdymo kančiose. Koks nusivylimas šeimos moterimis, ir ne tik mano šeimos. Niekas nesugebėjo ištiesti pagalbos rankos. Dar daug patirties, kuri galbūt, kaip Kavtaradzės filmas, kada nors nuguls į knygas. Panašios, tokios artimos patirtys, kaip „Išgyventi vasarą“ herojų. Išeitis – du keliai – vienas į savižudybę, kitas – į emigraciją.
Artimieji nusukę akis į šoną vaikščiojo aplink savo studentę, jauną, gražią išpuoselėtą, atiduotą geros šeimos vyrui. Panašią į Justę, kuriai juk nieko gyvenime netrūksta. Įsivaizduoju, kaip gėda Justės tėvams už tokią nedėkingą dukrą. Esu tikra – tėvai Justei – svetimi. Būtent todėl jų personažai kino juostoje neatsiranda. Jų tiesiog nėra. Į ką turi kreiptis dukra, jei ne į savo artimuosius?
Tai būtų taip natūralu Gruzijoje, Italijoje. Kur magiškas antidepresantas vadinasi :„parlare, parlare, parlare“ (liet. kalbėti, kalbėti, kalbėti).
Po daugelio metų, kai depresija liko tik juodžiausiuose prisiminimuose viena nuostabių giminės moterų dar vis mano istorijos nepamiršta: „Visi tau tada bandė padėti, bet tau neįtiko“. Panašu į Justę, ar ne? Įtikti tam kuris stovi ant bedugnės krašto iš tiesų sunku. Reikia ypatingo pasiaukojimo. Pirmiausia – pamatyti, vėliau – išklausyti, suprasti, nepasmerkti. Kas tai gali padaryti geriau, jei ne šeima.
„Tai kad VISOS suserga depresija – po,“ – išgirdau.
Likau gyva, bet antrojo vaiko gimdyti mano tėvynėje nebūtų privertusi jokia pasaulio jėga. Dabar džiaugiuosi, kad gruzinų kilmės režisierė man ir kitiems tokiems kaip aš atskliedė, kad tarp tų – VISŲ – nebesu viena.
Karštą Romos naktį mačiau italų žiūrovų veiduose žmogišką nerimą – jie tarsi norėjo M. Kavtaradzės „pauliams“ pasiūlyti – nesikreipkite pagalbos į tuos, kurie nori padėti antidepresantais. Vaistai tai – tiesus kelias į mirtį. Moterėlės – itališkųjų „paulių – paolo“ mamos, močiutės už nugaros šnibždėjosi: o dio, dio, povero ragazzo – vargšas vaikinas, juk yra ir kitokie vaistai. Kodėl neatėjus pas močiutę sekmadienio pietų skaniai garuojančios pastos? Išgerti vyno taurę, išsikalbėti, išsiverkti. O tas Paulius – toks liesutis, beveik anoreksiškas. Išblyškęs. Che tristezza (kokia liūdna šypsena)...
Kaip greitai lietuvį „paulių“ ant kojų pastatytų italų mamos, močiutės.
Bet gražioje valstybėje gydoma racionaliais metodais. Naudingais farmacijos magnatams. Farmacijos įmonių bankų sąskaita kyla kaip „Babelio“ kaukolių kalnas. Lietuva garsėja pasaulyje panašiai, kaip narkotikų verslo lyderė Kolumbija.
Indrės – psichologės su kuodeliu, ieškančios atsakymo moksliniu tyrimu – aparatūra, apskaičiuojančia savižudžio planą, personažas kalba ne blogiau už kitus – psichologė gyvenime irgi užaugo be šeimos, be meilės.
Kino kalba M. Kavtaradzė pasakė kur kas daugiau, nei davė pasiūlymą kreiptis į specialistus. Juk kitokių gydymo būdų – neracionalių, Paulius ir Justė negali tikėtis. Lietuva deja, ne Italija.
Lituania, ar tikrai tokia liūdna esi tu? – klausė savęs Cinema Parco Dei Medici karštą liepos naktį užsienio lietuviai Romoje. Nesmagiai žvalgydamiesi į keliauti ar ne į naują žemę abejojančius romiečius.
Karštą liepos naktį žavaus greitkelio „Vilnius – Palanga“ įvaizdis tapo kitoks. Lyg juodai balta kino juosta, aptaškyta krauju.
Režisierės žinia – būkime budrūs. Šiandien deja, jokios išeities nėra.
Nes nėra pagalbos.
Nebėra šeimos, nebėra mamos, nebėra santykių tarp dukters ir tėvo, mamos ir sūnaus, brolio su broliu, sesės su sese.
O galbūt vis dėlto yra? Esu fatalistė. Jei filmas atkeliavo į Italiją, reiškia tai nėra atsitiktinumas. Matyt pagalbą galima rasti čia.
Akivaizdu, kad Marija Kavtaradzė nemažai paveldėjo iš savo tėvo. Ji turi talentingos menininkės požiūrį – IŠ ŠALIES.
Galbūt todėl liko nemūsiška jos pavardė, nemūsiškas požiūris, jausmas. Drąsa.