Imkime kad ir mano gerą draugą S. S gyveno šalyje, kurioje titulai paveldimi. Karma lėmė, kad S buvo princas. Ir ne šiaip princas, o numylėtinis karaliaus sūnus, ir ne šiaip numylėtinis (pagal edipo kompleksą), bet tiek mylimas, kad buvo tenkinami visi jo Darvino protėviams būdingi norai.
Taip S augo nežinodamas tokių mums būdingų jausmų kaip: nepriteklius, skolinimasis, vilčių dėjimas į naują kandidatą, naujus judėjimus ir kitokias tuštybes. Maža to, jis ne tik to nežinojo, bet dar ir vedę nuostabią merginą, susilaukė vaiko (berniukas), lavinosi įvairiuose rūmų menuose, žodžiu eikvojo gyvenimą tėvų viltims pateisinti.
Toks monotoniškai nuostabus gyvenimas sudepresintų net ir tuos, kurie apie pilietiškumą girdėjo tik iš išorės, nekalbant jau apie Visatą, kuri rutuliuodama delne kvantus, juokiasi iš mūsų logikos ir karts nuo karto mesteli obuolį į kokį Izaoką (prie šio dar grįšime).
Todėl visai nenuostabu, kad ir bičiulis S, vieną dieną spjovė į darviniečių svajones, ir niekam nieko nesakęs paliko rūmus.
Šioje vietoje turiu stabdyti pasakojimą ir užsidėti pilietiškumo akinius. Ką gi S padarė? Visų pirma paliko žmoną su kątik gimusiu kūdikiu. Antra, jis gi princas – nusišalino nuo pareigų ir būsimo karaliaus titulo, liaudiškai tariant „dėjo skersą“ (kalbininkams – pamynė pačio kultūriškumo sąlygas) ant visų savo piliečio įsipareigojimų: laikytis įstatymų, ginti valstybę, nesakyti ką iš tiesų galvoji, na ir panašiai. Tėvai žinoma nuliūdo, žmona... ką ir besakyti, bet čia juk ne dramos kūrinys.
Žodžiu visi suprantat, kad vaizdas per tuos akinius katastrofiškai neigiamas. Išdavė viską ką galėjo, ir galbūt net save.
Ką tada darė S, kurio tikrasis vardas Sidharta? Patraukė į miškus ir ten susidėjo su tokiais pačiais marginalais. Visi kartu jie kai ką veikė (informacija turima, bet nesvarbi), prašinėjo pinigų iš aplinkinių, ginčijosi, transcendentavo ir galiausiai nebesusitarę tarpusavy išsiskyrė. Tai suprantama; juk ten, kur žmonės turi savo nuomonę ir save – joks vadas neįmanomas. Tad likęs vienas, Sidharta rado savo vietą po medžiu (ten medžių masiškai nekirsdavo, todėl mūsų laikais Budu ir nėra). Po medžiu sėdėjo ilgai, metai, du, daugiau, dar daugiau, niekas nebetikėjo, o tada ir gavo naują vardą.
Kokios yra tokio ilgalaikio nepilietiško elgesio pasekmės? Mielos širdžiai. Labai. Šiai dienai S mokymą praktikuoja (ir per jį sau padeda) apie penki šimtai milijonų žmonių (penki šimtai milijonų, tai toks skaičius, kurį pagal šiandienines realijas, korona sugebėtų evangelizuoti maždaug per septyniolika metų). Taigi, numojimas ranka į sociumą – virto pačiam sociumui milžiniška nauda.
Imkime kitą pavyzdį: keliautojas laiku – Prustas. Paveiktas panašaus viruso kaip ir Sidharta, spjovė į viską ir atsiskyrė. Kokios šio antipilietiško elgesio pasekmės? Visas pasaulis mėgaujasi nuostabiais literatūros kūriniais. Epikūras? Tiesiai šviesiai sakė (ne man), kad valstybiniais reikalais per daug rūpintis nereikia. Selendžeris? O Jungas savo individuacijos metu? (ar tik nebus internetas elektroninė kolektyvinės pasąmonės versija?) Thorou? (Unambomberio nepažįstu).
Link kur mes su tekstu sukame? Idėja visai paprasta. Visuomenei yra naudinga, kad tam tikri asmenys (nekalbu apie bohemą, kurios absoliuti dauguma tėra prisitrynėliai prie kūrėjų), distancijuotų nuo bet kokių visuomeninių reikalų/pareigų ir atsidėtų tam tikriems specifiniams dalykams. Nesvarbu kas tai bus: ar menas, ar mokslas, ar sąmonės keitimo praktikos. Neturi reikšmės. Reikšminga čia tai, kad jie į visuomenę įneša dalykus, kurių stereotipinis pilietiškas gyvenimas nenumato. O tie dalykai, tai ne šiaip sau, sugalvojimas mėlynosios vakarienės Teatro aikštėje; tai didieji kūriniai, atradimai, ir žmogaus/žmonijos transformacija. Kitaip sakant, tai yra tai, kas veda civilizaciją į priekį. Tiksliau veda į priekį, jei tie, kurie neperžengia kolektyvinių kategorijų, nepasinaudoja šiais atradimais savęs sunaikinimui.
Bet atleiskite, aš per piktai, suprantu, dabar juk civilizacijos vakaras.
Tad kaip tada orientuotis? (kad neišsiplėsti iki enciklopedijos, pasinaudosiu Lietuvoje esančiu pensijos modeliu – sutrauksiu iki minimumo).
Kaip žinia, žmones galima įvairiai tipologizuoti: pagal temperamentą (intravertas/ekstravertas), pagal charakterio akcentuacijas (isteroidinė/šyzoidinė/ir kt.), asmenybės tipus (INTJ/ESTP/CCCP (pastaroji jau sutrikimas (polit-patologija)) ir pan. Šias skirtingas tipologijas (pagal analogiją) galima įsivaizduoti kaip skirtingų funkcijų ląsteles žmogaus organizme. Viena ląstelė raumens, kita priklauso dešiniajam kūrybingam smegenų pusrutuliui, o vienai tik seksas galvoje (lytinė). Taip ir su žmonėm. Vienas yra judėjimo prigimties: pasodink jį vietoje, ir jei pradžioje tik psichologinis diskomfortas, vėliau tam žmogui prasidės ir rimtesni sutrikimai – juk jis prieš savo prigimtį. O kitas žiūrėk priešingai, ne tik kad turi savybes kontempliuoti ištisomis dienomis be jokių kontaktų, bet jam dar nuo to ir endorfinų premija išrašoma.
Tai ką čia dėstau anokia naujiena. Dar Maslow savo „Būties psichologijoje“ kalbėjo apie tai, kad mokslui reikėtų išnaudoti tuos, pas ką žemesni percepcijos slenksčiai, nes jie „mato“ kas aukštesnius slenksčius turintiesiems (įskaitant ir mokslininkus) – neprieinama.
Visi šie tipologiniai skirtingumai priveda prie vienos labai svarbios išvados, kurios, deja, mūsų švietimo sistema dar nesuprato, o būtent – vienodos sąlygos visiems reiškia, kad kažkuri dalis neišvengiamai nukentės. Banalus pavyzdys: jei mes klasėje stimuliuosime kūrybingumą per grupinį kažko aptarimą (kad ir smegenų šturmo būdu vartojant narkotikus, ką darė mūsų psichologijos tėvas Zigmundas. Nežinojot, kad Zigmundas duodavo savo mokiniams narkotikų? Che che. Kaip ta švietimo sistema iškraipo realybę...) – tokiu atveju kentės visi intravertai, nes jų nusileidimo į mintį būdas – vienatvė. Ir priešingai, jei į mūsų rankas papuolė vienmatė knyga, kuri teigia, kad geriausios idėjos ateina tik vienatvėje – kentės tie, kurie mąsto ne prieš kalbėdami, o paties kalbėjimo būdu atranda sau naujus dalykus; ne klausydamiesi ką kalba kitas, o klausydamiesi ką kalba patys (sakysite absurdas? O ką tada manyti apie vieną mokslininką, kuris iš obuolio gavęs į galvą paskaitas skaitydavo tuščioms auditorijoms – juk tais laikais dar nežinoma buvo, kad pasakojimas kažko įsivaizduojamai auditorijai leidžia pačiam pasakojančiam ne tik geriau įsiminti tai ką jis pasakoja, bet ir geriau suprasti pasakojimo turinį. Netikite? O jūs pabandykite dešimčiai žinomiausių filmų personažų (juos įsivaizduojant) papasakoti apie Nausėdos rinkiminę kompaniją – tik paskui nenustebkite, kad jūsų santykis į mūsų gerbiamą klaipėdietį pasikeis – tokia jau ta mūsų psichika. Ir nereikia čia narkotikų, nei tų, kuriais Froidas vaišindavo, nei tų, kurie kuria iliuziją, kad visiems reikia būti pilietiškiems (pastarieji „propaganda“ vadinasi, ir po velnių – vis dar legalūs)).
Ir tai ne tik teoriniai pasamprotavimai. Nesenai vienas Lietuvos universitetas pasistatė sau naują pastatą. Ten vyks paskaitos. Problema ta, kad auditorijos stiklinės ir permatomos. Tiems, kuriems dėl prigimties pašalinis dėmesys trukdo – lygių galimybių nebetenka. Bet čia jau architektūros psichologijos problema – ir vėl švietimo. Bet mes grįžkime prie pilietiškumo.
Todėl, sakymas, kad visi turi būti pilietiški (ale gyventi bendrais socialiniais dalykais), tai tuo pačiu sakymas, kad reikia siųsti paieškos grupę Sidhartai iš miško partempti, Prustą – iš jo kūrybinės kameros išlaisvinti; – Jungui, apakinti akis, matančias tas psichikos gelmes, kurių nemato kiti.
Žinoma, galima į tai ir iš buitinės pusės pažiūrėti: ką jūs rinktumetės į kompaniją savaitgaliui praleisti: Jungą, Prustą ir Sidhartą, ar tris didžiausias plokšteles užstrigusias ties pilietiškumo daina?
Atsakymas paprastas. Gyvenimas yra gerokai daugiau nei valstybė, Sidharta ar prakiuręs dantis kai dantistai nedirba (niekšai!). Bet, kartais visa ta begalybė gali būti prarasta dėl visiškai menko akimirksninio dalyko. Ne, tai ne apsijungimas dėl koronos. Net ir su didžiausiomis pastangomis to padaryti nepavyks, nes vis tiek bus dalis (ir viliuosi, kad kuo mažesnė), kuri niekaip nesupras. O tas dalykas – tai manymo prakeiksmas. Prakeiksmas, kad jei kitiems bus svarbiausia tai kas man (jei kiti bus kaip aš), tada atsiras ir viltis. O iš tiesų, ne viltis, o mirtis.
Ir tai neturi nieko bendro su „visi skirtingi visi lygūs“. Gamtoje nėra lygybės; o jei ji staiga dabar atsirastų ir mūsų imuninė sistema pradėtų ja vadovautis – tai būtų paskutinis jūsų perskaitytas tekstas gyvenime.
Tad išvada paprasta – kiekviena organizmo ląstelė, turi būti tuo, kas ji yra. Ir jei lytinė visur mato tik seksą – nereikia jos moralizuoti. Juk tik dėl jos ir pats moralizatorius gimė.
Kitaip sakant, vienmatiškieji: „Piliečiai! Piliečiai!“, yra tik viena iš daugelio grupinių žmonių orientacijų. Taip, jie nemažiau svarbūs negu kiti, ir jie atlieka labai svarbią funkciją kolektyvinėje saviorganizacijoje. Be jų būtų krachas žmonių organizme; bet... bet krachas būtų ir be visų kitų. Todėl palikite prustus jų butuose su užkaltais langais, jungus raudonosiose knygose, medžių žmones su medžiais, pijokaujančius bukovskius su gėrimais (Veryga!!!), šopenhauerius kavinėse su šunimis, dekartus ir leibnicus lovoje iki vienuolikos, o kai ką... tik su savimi.
Tai sumautai svarbu yra ne tik tiems, kurie yra kitokie, bet ir visam žmogiškajam organizmui – įskaitant ir tuos, kurie šito nemato.