Mums jau aišku iš praėjusių paskaitų, kad visas džiaugsmas ir laimė yra mūsų viduje, ir nuo mūsų pačių priklauso, ką mes galime pasiimti iš gyvenimo: priežasčių džiaugsmui ir liūdesiui gauname visi, ir tik nuo mūsų požiūrio ir elgesio priklauso, ką mes padarysime su tais skaičiais, kurie mums iškrenta gyvenimo loterijoje.
Tačiau lengva yra džiaugtis ir mėgautis, kai tam yra aiškios priežastys, bet jos ne visada tokios yra. Kai kelyje sugenda automobilis ir jūs suprantate, kad nebespėsite ten, kur važiavote, nes lauksite, kol jį nuvilks iki dirbtuvių, ne taip jau paprasta imti ir šypsotis, jeigu neturite tam reikalingų įgūdžių.
Jums padės įprotis, kurį galite išsiugdyti: pamatyti situaciją ir galimus kelius čia ir dabar. Kad matytumėt, turite ramiai ir įdėmiai žiūrėti.
Pirmiausia turi būti ramus įvertinimas – kokią situaciją turite, ir ką galite pakeisti, o jeigu negalite, kaip ją galite priimti čia ir dabar. Neatsitiktinai sakau „čia ir dabar“, nes daugumas žmonių iš įpročio pradeda elgtis visai kitaip. Jie nukreipia mintis atgal, į praeitį, ir pradeda svarstyti, kaip būtų galėję įvykti, jeigu tik jie būtų pasielgę kitaip. Jeigu tik būtų jie būtų praeityje padarę kitokį sprendimą, pasirinkę kitą kelionės datą, pasirinkę kitą gyvenimo draugą ar draugę, ar kazino pastatę ant kito numerio ruletėje, arba nusprendę pasiimti laimėjimą, o ne lošti toliau.
Tai nenaudingas, kvailas ir tuščias svarstymas, graužatis dėl kažko, ko nepakeisi. Ir nebandykite sakyti: „na, niekam nekenkia ir apie tai pasvarstyti“. Ne! Kenkia. Kenkia jums. Nes visas laikas, kurį išnaudojate netikslingai, būna atimtas iš laiko resursų, kurie galėjo būti panaudoti naudingai.
Sėkmingi žmonės laiką ir jėgas naudoja tam, kad irtųsi į priekį, o nesėkmingi ir nevykėliai švaisto juos nesąmoningai veiklai, tuštiems proto traukuliams, kaip tie, kas neurotiškai sukioja rankose tušinuką ar rūko cigaretes, „kad kažkuo užsiimtų“. Užsiėmimas bet kuo yra blogesnis, nei nieko nedarymas, taip ir galvojimas apie neteisingus dalykus yra blogiau, nei negalvojimas nieko. Kai nieko neveiki, jauti tuštumą ir sieki ją užpildyti, galimai teisingais dalykais, o kai veiki bet ką, tuštumos nėra, yra veiksmo užpildas, pakaitinė veikla, kuri yra blogiau, negu jokios.
Viskas, ko nepanaudojate pliusui, nueina į minusą. Laikas, jėgos, pinigai, dėmesys.
Tie, kas graužiasi dėl savo sprendimų praeityje, bent jau yra teigiami tuo, kad pripažįsta savo laisvą valią; jie sutinka ir supranta, kad viskas priklausė nuo jų.
Blogesni yra tie, kas ne tik žiūri į praeitį, bet ir kaltina dėl jos kitus: šitie yra aplinkybių nuskriaustieji. Jiems kalta jų kilmė, tėvai, šalis, kurioje gimė, okupacija, aneksija, sistema, vyriausybė, darbovietė, viršininkas, bendrovė, klientai, policija, gydytojai – jie visad ras, ką apkaltinti. Tik ne save. Ir jie taip pat žiūri į praeitį, kurios nepakeisi: kas būtų, jeigu būtų buvę kitaip, jeigu su jais būtų pasielgta taip, kaip jie nusipelnė (arba jie galvoja, kad tai nusipelnė).
Tai tiesus kelias į nesėkmę ir nusivylimą. Nes jūsų situacija nėra nelaiminga arba laiminga pati savaime (nebent jums nukrenta ant galvos betono luitas ir jus užmuša, tada gerą baigtį ir teigiamus variantus įsivaizduoti sunku). Laimės ar nelaimės rezultatas priklauso nuo to, kaip jūs reaguojate ir kokį savo santykį nustatote su aplinka ir ta situacija.
Psichologai jums pasakys, kad emocija yra duotybė, jos nepakeisi, ją beprasmiška neigti. Ji yra, kokia yra. Skiriasi tik jūsų atsakas. Taip pat ir su praeitimi, jūsų kilme, jūsų buvusiais pasirinkimais, jūsų tėvais – visa tai jau įvyko, ir beprasmiška kovoti ir galvoti, o kas būtų dabar jeigu praeityje būtų buvę kitaip.
Taigi, įvertinate dabartinę situaciją, čia ir dabar. Ne ta prasme, ar gerai, ar blogai: tiesiog aiškiai pasakykite sau pačiam, kaip ir kas yra dabar.
Kitas klausimas: ką galite daryti? Kokie variantai?
Sakykim, kelionėje jums pavogė nuomotą automobilį. Pakaitinio nuomos kontora neduos. Ar galėsite tęsti planuotą road-trip’ą? Ne, nes ten, kur esate, jums nesigaus išsinuomoti, o gal ir pinigų dabar neužteks. Variantas yra nusiminti ir graužtis. Arba galite pratęsti atostogas kitaip. Gal galite tiesiog išsinuomuoti būstą ten, kur esate dabar, ir turėti netikėčiausias gyvenimo atostogas. Nes teigiamos pusės visada yra: prarasti dalykai – tai tik automobilis, tik pinigai, tik daiktas. Jūs gyvas ir sveikas, o visa kita – smulkmenos.
Žmones, kurie nuolatos atrodo laimingi ir optimistiški, ir kurie nuolatos mato teigiamą pusę, neturi daugiau laimingų atsitiktinumų, negu jūs. Jie tik labai greitai nurašo nesėkmes ir apie jas pamiršta. Kad jos nesipainuotų po kojomis, kad nesvertų ir netrukdytų. Jie labai trumpai pagalvoja, kas įvyko, kodėl, ir ką reikia žinoti ateityje, kad nekartotum klaidų, ir tada užbrėžia ribą ir žiuri į priekį.
Nuoskauda, neteisybės jausmas, praeities rakinėjimas yra toksinis elgesys savo paties atžvilgiu, tai – lyg chirurgo išpjauto organo nešiojimas su savim, lyg mirusio giminaičio portreto nešiojimas piniginėje. Gal tai ir yra jautru, bet jums labai kenkia, nes praeitis užima dabarties vietą. Jos ten neturi būti, lygiai kaip mirusios bobutės nereikia laikyti svetainėje. Ją reikia laidoti. Mirusi bobutė svetainėje bjauriai dvokia ir negerai atrodo, bet jei gražiai aprengta.
Dar vienas būdas susigadinti sau laimę yra lygintis su aplinka. Jeigu jūs esate nuskriaustojo arba nuoskaudos nešiotojo tipo žmogus, jums visada kris į akis tie, kam sekasi geriau, negu jums (arba jums taip atrodys). Jei jūs nesišypsote, jums kris į akis tie, kas šypsosi. Jei jūs vienišas, jums į akis kris laimingos įsimylėjusios poros. Jei jums trūksta sekso, jus siutins kiekviena apatinio trikotažo parduotuvė ir kiekviena scena filme apie žmonių intymius santykius ar lytinę aistrą. Ir kuo daugiau lyginsitės su kitais, tuo labiau jums skaudės.
Galima bandyti lygintis su tais, kam sunkiau ir blogiau, negu jums, tik ties tuo nereikėtų sustoti, nes tai labai pavojingas įprotis: pradėsite aplinkoje matyti nevykėlius, aukas, zyzlius, amžinus ligonius, skundų maišus, lepšius, ištižėlius, ir jei per daug į juos žiūrėsite, jie taps jūsų aplinka, o jūs to tikrai nenorite.
Todėl atsisukite į save ir pradėkite stebėti aplinką. Kvapus, spalvas, šviesas, temperatūrą, jūsų pojūčius. Prisiminkite, kas jums patinka ir smagu iš jūsų aplinkos, ką dabar turite ir ko neturėjote anksčiau, bet norėjote.
Man, pavyzdžiui, labai padeda įsigilinti į paprasčiausias smulkmenas. Kai esu Kalifornijoje, uostau riešutų skonio kavą, kandu riestainį (beigelį), skrudintą su kalakutienos dešros ir kiaušinienės įdaru, sklaidau su pasimėgavimu nusipirktą ryte „Los Angeles Times“, žiūriu ir klausau, kaip šiugžda jo popierius, man malonu traukti iš skalbinių džiovintuvo dar karštus skalbinius, aš kaifuoju, prausdamasis ir užuosdamas mėgiamą dušo želė, man kasdien smagu, kad mano toks puikus telefonas ir iPadas, ir kaip gražiai atrodo ekrane raidės, kai aš jas spausdinu. Tai nesigauna automatiškai. Tokiam jutimui reikia pastangos, įpročio ir disciplinos. Tačiau koncentravimasis į teigiamas emocijas duoda tiesioginį, stiprų ir neišvengiamą rezultatą: jūs gerai jausitės, nes galvosite apie tai, kuo apdovanotas ir laimingas esate jūs, o ne apie tai, ką turi kiti ir ko neturite jūs.
Aš kartojau daug kartų, ir kartosiu vėl: laimė ateina tik iš savęs, ji tik jumyse, ir niekad kitas jos suteikti jums negali. Kiti žmones nedaro jūsų laimingu, aplinkybės ir turimi daiktai negali padaryti jūsų laimingu, ir laimingas galite būti tik jūs pats iš savęs, apsisprendęs būti laimingu.
Todėl kiekvienoje situacijoje, greitai ją įvertinę, jūs RENKATĖS, kaip ją priimti ir kokias puses, gerąsias ar blogąsias, ten pamatyti. Ne aplinkybės ir juo labiau ne kiti žmonės už jus rinksis: tik jūs ir tik laisva savo valia pasirinksite, kuo jums būti, laimėjusiu ar pralaimėjusiu, laimės kūdikiu ar amžinu nevykėliu.
Visi laimingi žmonės yra tokie, nes pasirinko tokie būti, ir ne vieną kartą, p kiekvieną dieną po daug kartų, nuosekliai ir nenuilstamai.
Kitoje paskaitoje kalbėsimės apie tai, kuo skiriasi kvailiai nuo protingų žmonių ir ką daryti, kai jus atakuoja kvailiai.