Labai dažnai (tiesiog per dažnai) girdžiu pasakymus: „jis (arba ji) tiesiog atsirado reikiamoje vietoje reikiamu metu“. Žmonės, kurie taip sako, yra vadinamieji deterministai, tai yra, neigiantys laisvą valią ir pasirinkimą. Jie galvoja, kad viskas yra likimo valioje („kam lemta būti, tas ir bus“), ir kad viskas yra atsitiktinumo reikalas. Tokių žmonių labai daug, ir jie pavojingi, ir štai kodėl.
Jei manai, kad už tave viskas nuspręsta, tada nėra jokio reikalo nieko planuoti, niekam ruoštis, nieko apgalvoti: nuo tavęs niekas nepriklauso, tai kokia prasmė.
Įrodyti, kad viskas nuo mūsų priklauso, yra labai lengva: kai ateini į restoraną, bet kokį, nežinodamas, ko nori, ir paprašai atnešti bet ką, tai bet ką ir gausi; tačiau jeigu eini ten, kur nori, ir užsisakai tai, ko nori, tai ir gausi, ko nori. Kaip pasirenki, taip ir būna. Per paprasta? Ne, ką jūs. Tiesiog kai kurie dalykai gyvenime yra lengvai įrodomi ir kai kurios nesąmonės yra labai lengvai paneigiamos, kaip ir ta, kad nuo tavęs niekas nepriklauso.
Tokie žmonės, kaip aš, galvoja, kad mums Dievas davė laisvą valią ir protą – tuo atveju, jei žodis „Dievas“ jums neaktualus, galite tiesiog sakyti, kad jums teko laisva valia ir protas. Ir aš esu įsitikinęs, kad laisva valia, teisė rinktis ir gebėjimas atskirti yra svarbesnis ir galingesnis dalykas, negu bet kurie kiti dalykai, kuriuos mums suteikė gamta – ilgos galūnės, stiprūs raumenys, stuburo tvirtumas ir lankstumas, gražūs sėdmenys arba graži krūtinė. Nes tai, kas yra dabar, yra tik vienas variantas, o tai, kas gali būti ir ką gali su tuo padaryti, yra begalybė. Ta pačia kompiuterio klaviatūra galima surinkti begalę tekstų, vieni jų gali būti beprasmiai, kiti gali atnešti didelių nelaimių, treti gali uždirbti didelius pinigus ar atnešti šlovę.
Kai sako „tiesiog buvo reikiamu metu reikiamoje vietoje“, paklauskite tų žmonių, ką jie turi omenyje? Steve Jobs – kokia jo buvo reikiama vieta ir reikiamas laikas? Kad jis gimė tokioje šalyje, kur vaikus mokė skaityti ir rašyti, tai čia jo sėkmės receptas? Tą patį variantą turėjo ir turi šimtai milijonų. Kokia dar buvo išskirtinė jo vieta? Tėvų garažas? Pavardinkit prašau, kiek žmonių turi garažus, kur gali surinkinėti kompiuterius?
Ar aš tapau rašytoju, nes tinkamu metu į tinkamą vietą man atnešė kompiuterį, kuriuo galėjau rašyti tekstus? Kokia klaiki nesąmonė, pagalvokit patys. Aš turėjau tokias pačias galimybes, kaip ir jūs, o jūsų turite tokias pačias galimybes, kaip ir aš. Visokie sėkmės faktoriai – tėvų turtinė padėtis, socialinė padėtis ir kitos smulkios aplinkybės sėkmei reiškia tik tiek, kiek bėgikui reiškia numeris, kuris jam teko ant nugaros maratone. Ar jums atrodo, kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis laimėjo loterijoje pianiną ir teptukus, o jei jūs būtumėt juos laimėję, tai būtumėte galėję tokią muziką rašyti ir „Karalių pasaką“ nutapyti?
Gyvenime yra pilna atsitiktinumų, tai tiesa, bet jie mums padalinami maždaug po lygiai (apie tai jau, regis, kalbėjome), kaip byrantys iš dangaus teniso kamuoliukai, ir kiekvienam atsitiktinumui reikia būti pasiruošus – kitaip tariant, viskam reikia vis kitokios teniso raketės. Kaip pasiruošti, jei nežinai, kam ruoštis, nežinai, kada kas bus, nežinai, kokios tiksliai raketės reikės?
Paslaptis yra paprasta, sprendimas yra paprastas, ir jis jums nepatiks, visiškai nepatiks, nes tai tas pats būdas, apie kurį kalbama norintiems išmokti rašyti. Hemingvėjaus būdas – Ernestas Hemingvėjus jaunam žurnalistui, klausinėjančiam, kaip tapti rašytoju, patarė pirmiausiai labai daug skaityti, ir pradėjo vardinti dešimtis knygų, kurias reikia būtinai perskaityti, suglumęs jaunuolis užsirašinėjo ir klausė, ar tikrai tiek daug reikia? „Taip“, sakė rašytojas, „šitas ir dar daug kitų“. Kam? „Kad žinotum, kas jau parašyta, ir to nebekartotum“. Bet tai, o siaube, kiek tai užims laiko? „O jūs galvojote, kad čia procesas bus greitas ir paprastas?“
Kitas pavyzdys, irgi apie knygas. Žmogus per gyvenimą gali perskaityti maždaug dešimt tūkstančių knygų, tačiau tik maždaug 10–20 iš jų bus tokios, kurios bus jo gyvenime lemiamos ir padės jam padaryti teisingus pasirinkimus, duos teisingas didžiąsias idėjas ir nušviečiančio supratimo momentus (mes visi turime tokių momentų, kai staigiai lyg kažkas įjungia šviesą, ir mes pradedame viską suprasti), ir tada pasijusime apdovanoti, kad tas knygas radome, ir net kai kada manysime, kad jas mums tikrai kažkas atsiuntė iš aukščiau (reikiamoje vietoje, reikiamu metu). Tačiau tam, kad rastume tas dešimt ar dvidešimt knygų, turime perskaityti tuos tūkstančius.
Ar užčiuopiate, kur aš lenkiu? Gyvenime reikia ruoštis viskam, griebti žinias, kokias tik gali pačiupti, stengtis kuo daugiau pamatyti ir išgirsti, negalvojant ir neklausinėjant savęs, ar tikrai tas dalykas bus man naudingas – nieko panašaus, tiesiog godžiai griebti. Žinote, kaip kvaili vaikai sako per matematikos pamokas: o kam man šito reikės gyvenime? Jei labai daug galvosi, kam tau šito reikės gyvenime, tai tau tikrai neprireiks gyvenime, nes karma yra pikta boba, ir ji pasirūpins, kad už savo klausinėjimus gautum blogai apmokamą darbą, kuriame nešiosi dėžes, ir ten tau tikrai nereikės nei matematikos, nei geografijos, nei kalbos ir literatūros, nieko tau nereikės, nes iki tol visą laiką rūpinaisi, kad tik per daug neišmoktum ir nesužinotum.
Žmonės, kurie sako, kad „nenori apsikrauti nereikalinga informacija“, savo smegenų patalpas palieka tuščias, bet kas iš to? Tuštuma garsiai aidi, kai pabarškini.
Sėkmingi žmonės būna pasiruošę viskam, ir pasitinka kiekvieną naują galimybę ar laimingą atsitiktinumą viską matydami, viską stebėdami ir, svarbiausia, pastebėdami ir suvokdami.
Sėkmingi žmonės mezga ryšius ir pažintis ir stato tiltus, o ne juos degina, nes niekada nežinai, ko tau gali prireikti, ir visada reikia turėti daugiau sąjungininkų, o ne priešų.
Jau kartojau ir dar kartosiu – pastabumas ir gebėjimas susigaudyti yra reikalingiausi dalykai, kokius tik galima įsivaizduoti. Pastabumas lemia tai, ar jūs pakelsite ant kelio gulinčius šimtą eurų, tikrų ar perkeltine prasme įsivaizduotų, ar praeisite pro šalį, kaip tie žmonės, kurie save vadina „išsiblaškiusiais“. Aš juos vadinu žiopliais ir vėplomis. Kad būtų aiškiau. Nes visada geriau, kai dalykai vadinami tikraisiais vardais.
Gebėjimas susigaudyti lemia tai, ar jūs atskrisite ant žemės gulintį banknotą nuo šiukšlės. Dažnai žmonės sako – oi, čia tiek variantų, kaip čia įmanoma susigaudyti, čia viskas taip painu. Ne, čia tik tau painu. Kiti supranta ir susigaudo. Tam, kad galėtum greitai susigaudyti, turi treniruotis ir daryti pastangas. O dabar tu esi bukas ir lėtaeigis, tau sunkiai dašunta dalykai, nes tu net nesiruošei stengtis, kad tau greičiau viskas dašustų. Atkaklios pastangos dažnai (bet ne visada) apdovanojimos, o tingėjimas yra nubaudžiamas visada.
Dar vienas pavyzdys. Daugelis mūsų nori sutikti savo gyvenimo meilę, arba bent jau kažką, su kuo bus gera ilgus metus. Kaip pasiruošti, kai net nežinai, ko tas žmogus norės, kas jam (jai) patiks? Atsakymas paprastas: bandyk ir stenkis tiesiog būti geriausia savo paties versija, kokia tik gali būti, ir būk įgalus daug ką pasiūlyti ir daug koks būti, tada didesni šansai, kad kažkam dalis tavęs labai patiks. Nes jeigu beveik nieko neturėsi savo arsenale, labai mažai šansų, kad kam nors tavęs tokio (arba tokios) reikės. Žiauru? Ne, ką jūs. Kiek įdedi, tiek ir gauni.
Primėtyk gyvenimo taupyklę pilną patirčių ir žinių, ir jei joje bus visko daug, atsiradus progai, galėsi nusipirkti, ką tik norėsi. Turėk ją tuščią, ir kiekvienas laimingas atsitiktinumas praeis pro šalį.
Kitoje paskaitoje kalbėsime apie labai paprastą gyvenimišką patarimą, kuris bus įstabus savo praktiniu pritaikymu. Tūkstantis žodžių (arba kiek daugiau) apie tai, kaip mokytis kalbų.