Prancūzijos kulinarinis paveldas tvirtai sukaltas iš gausybės mėsiškų kulinarinių šedevrų, o penkiamečiai, kone tik pradėję vaikščioti išmokyti valgyti peiliu ir šakute, imdami pavyzdį iš gimdytojų, drasko krauju trykštančius, vos prie karštos keptuvės prisilietusius kepsnius bei kotletukus – kitaip iškeptos raudonos mėsos (išskyrus kiaulieną ir veršieną) didžiajai daliai save gerbiančių mažų ar didelių prancūzų neįsiūlysi. Net mano trylikametis sūnus, prieš atsikraustydamas gyventi į Prancūziją ir tekeliaudamas po ją kartu su šeima daugybę metų restoranuose prašydavo jam dar kartą perkepti kotletą ir šįkart be kraujo. Bet pakako vos pusmečio valgymo kartu su prancūziukais mokyklos „kantyne“, valgykloje, ir, didžiai mano nustebai, jis ėmė reikalauti kraujo. Mažieji visiškai nesipriešindami vakarienei valgo triušieną, veršiena, viščiukus – prancūzai beveik neturi skrupulų „oi man gaila triušiuko, todėl aš nevalgau jo“ ir to moko savo vaikus.
Taigi, kaip suprantate, tarp tokių mėsėdžių, kraujo ištroškusių vampyrų būti vegetaru, veganu ar žaliavalgiu net dabar, kai tai tapo taip politkorektiška, sveikuoliška, eko-sąmoninga ir madinga, išties nelengvas iššūkis. Tiesa, verslas greičiausiai sureagavo, kokie mados skersvėjai pučia – paskutiniaisiais metais veganiški ir „gluten“ bei visaip kitaip madingai „free“ restoranai ar kavinės dygsta it kokie pievagrybiai tamsiame drėgname rūsyje, beje, šioje meilės ir šviesos šalyje jie vadinami Paryžiaus grybais. Įtariu, restoranai labiau derinasi prie turistų skonio, nei prie pačių prancūzų.
Bet pabandyk užsukti į tradicinę prancūzišką brasserie – užeigą – ir užsisakyti ką nors vegetariško ar veganiško. Tuoj pat išgirsi tradicinį prancūzų šūksnį „Oh lala“ (ūūūū lia lia, skamba maždaug taip), ištrūkusį iš pasipiktinusio ir tradiciškai pasipūtusio padavėjo lūpų (taip taip, pasipūtimas – dar vienas nacionalinis padavėjų ir barmenų bruožas, ypač Paryžiuje, kada nors paaiškinsiu, kad tai visai jau nėra taip blogai).
Išvengsite šio šūksnio ir jo išraiškingai vartomų akių nebent tuo atveju, jei virėjas, sukandęs dantis iš įsiūčio dėl nepagarbos prancūzų mėsėdiškajam kulinariniam paveldui, saugomam UNESCO kaip nacionalinės vertybės, bus nusižeminęs ir įtraukęs į valgiaraštį patiekalą be mėsos ir net be žuvies. Tačiau net ir tuomet neįsijauskite į svajas apie traškias daržoves savo vegetariškoje ar veganiškoje burnoje – išlikite budrūs, kol nepamatysite patiekalo ant stalo.
Vos galėjau sulaikyti juoką, kai padavėjas, išdidžiai patiekęs salotas, ant kurių puikavosi dvi paskrudintos šoninės juostelės, niekaip negalėjo suprasti amerikiečių turistų vegetarų poros pasipiktinimo. Naudodamasis minimaliomis anglų kalbos žiniomis, jis nuoširdžiai aiškino porelei iš už Atlanto – tai salotos, visiškai vegetarinės, šoninė net ne mėsa, tai tik salotų recepto dalis, netgi daugiau papuošimas, nei maistas. Lygiai taip pat draugės mama, priimdama svečiuose jos vegetarą sužadėtinį, išdidžiai pareiškė radusi kompromisą – iškepsianti jam labai plonų vištienos krūtinėlės kepsnių su citrinininiu padažu, juk tai net ne mėsa, ne jautiena, ne aviena, suprask, viande, mėsa, galima vadinti tik raudoną mėsą.
Niekam ne paslaptis prancūzų maisto kultas – gerai, skaniai, lėtai ir įvairiai valgyti jie mėgsta patys, to paties jie nuo mažens mokina ir savo atžalas. Prancūzijos valdžia taip pat rūpinasi, kad mažieji šalies piliečiai valgytų kokybiškai ir subalansuotai. Net įstatymo raide užtvirtina rimtą požiūrį į vaikų bei paauglių sveiką mitybą, pavyzdžiui, iki 2022-ųjų metų 20 proc. produktų vaikų darželių bei mokyklų valgyklose privalės būti ekologiški, o kai kur taip jau dabar ir yra.
Puiki iniciatyva, bet prancūzams vegetarams ir jų vaikams nuo to lengviau nepasidarė. Mat prieš dešimtmetį šalyje buvo priimtas ir iki šiol galioja vegetarus papiktinęs dekretas, dalis labai svarbaus nacionalinio sveikos mitybos plano.
Jis įpareigoja vaikų darželių bei mokyklų valgyklose, kuriose maitinama daugiau nei 80 vaikų, griežtai laikytis valstybės nustatytų sveikos ir subalansuotos mitybos gairių. Jose nurodyta, kokį minimalų kiekį baltymų, geležies, kalcio mažieji prancūziukai turėtų gauti iš maisto ir kiek šviežių vaisių turėtų suvalgyti kasdien.
Ugdymo įstaigų valgyklos privalo siūlyti vaikams ir paaugliams patiekalus, kuriuose būtų baltymų šaltinis su garnyru, tarkim, ryžiais, makaronais ar daržovėmis, taip pat papildomas pieniškas produktas, kalcio šaltinis, – jogurtas ar prancūzų pasididžiavimas monsieur sūris.
Per maždaug dvidešimt mėnesio dienų mažiausiai keturis kartus prancūziukai būtų lepinami mėsiškais patiekalais iš kokybiškos, pabrėžiama dekrete, mėsos, taip pat keturis kartus – kokybiškais žuvies patiekalas, o likusiomis dienomis pagrindiniame patiekale būtų kiaušinių, sūrio ir mėsos subproduktų, kepenėlės, ančių širdutės ir pan. Ir jokių alternatyvinių pasiūlymų tiems, kas nenori valgyti lavonų ar prisidėti prie gyvūnų kančių, pasak vegetarų.
Nenuostabu, kad toks Prancūzijos valdžios dekretas, apie kurį dabar visi ko gero pamiršo ir prisitaikę prie jo skaniai ir sveikai maitinasi, prieš dešimtmetį susilaukė netgi protestų. Tiesa, juokingai negausių – buvo įteikta peticija Sveikatos ministrui ir surengtas mitingas prie ministerijos, į kurį, tiesa, susirinko vos keliasdešimt gana įtakingos vegetarų asociacijos L214 narių. Suprantama, kodėl šis mitingas nesulaukė visuomenės palaikymo – mėsėdžiams prancūzams labai patinka streikuoti ir jungtis prie įvairių manifestacijų, bet turbūt šįkart protesto tikslas jiems pasirodė nevertas kovos, netgi galbūt įžeidžiantis nacionalinį identitetą.
Bet vegetarai nenusileido ir protestavo. Pasak jų, tokios mokyklų valgykloms politikų padiktuotos privalomos taisyklės, jei tiesiogiai ir nedraudžia vegetarizmo, tai gerokai apsunkina vegetarišką mitybą pasirinkusiųjų moksleivių ar jų šeimų gyvenimus.
Maža to, tie neišmanėliai politikai, bent jau taip turbūt apie juos mąsto daržovių valgytojai, savo dekretu parodė nesuprantantys arba nepripažįstantys, kad mėsa nėra vienintelis proteino šaltinis, jo galima gauti ir iš ankštinių kultūrų. Peticijoje vegetarai pabrėžė, jog dekretu valdžios atstovai verčia net ne vegetarus moksleivius maitintis daug gyvulinės kilmės produktų turinčia dieta, nors pasak sveikatos specialistų, žmonės turi valgyti kuo daugiau daržovių, grūdinių ir ankštinių produktų ir tik retkarčiais – mėsos. Toks valdžios rūpestis, užtvirtintas dekretu, net šešis milijonus vaikų priverčia ugdymo įstaigose valgyti mėsą, teigė protestuojantys vegetarai. O juk būtent ugdymo įstaigose, jei ne šeimose, yra išmokstama gerų ar blogų mitybos įpročių.
Prancūziškose ugdymo įstaigose vaikai ir paaugliai iš tiesų mokomi valgyti sveikai, subalansuota ir susidraugauti su skirtingais skoniais bei tokiomis daugelio nekenčiamomis daržovėmis kaip brokolis ir pan. Pietų pertraukai skiriama viena valanda, nes maistas prancūzams – tai ne tik pasisotinimas, tai ir malonumas, kurio turi būti mokomasi nuo mažens. Ir daug daug vandens – jokios kokakolos ar sulčių. Kai kuriose mokyklose kokakolos aparatai yra uždrausti.
Tiek koledže, tiek licėjuje mano sūnus, mokytojų ir moksleivių švelniai vadintas petit lituanien – mažuoju lietuviu, galutinai išmoko valgyti prancūziškai. Moksleiviams per pietus patiekiami užkandžiai, pagrindinis patiekalas, sūris, jei pageidaujama, ir būtinai bent obuolys desertui ar koks nedidelis, nedaug cukraus turintis desertas, dažniausiai iš vaisių. Panašiai prancūziškos šeimos valgo ir namuose, bent jau mano kaimelyje, kur gyvenu ir kur galima sau leisti gyventi lėčiau nei didmiesčiuose.
Saugodama figūrą, dėl sveikatos ir šiaip iš neįpratimo vis vengdavau namuose šeimai patiekti desertą. Kol kartą mano visiškai suprancūzėjęs sūnus išrėžė pastabą: normaliose jo draugų šeimose desertai valgomi kasdien, o mamos kepa naminius pyragus arba bent jau po vakarienės pasiūlo šokolado.
Bet po tokio sūnaus moralo teko ir man laikytis prancūziškų vakarienės tradicijų – išsisukau su kompromisu patiekdama gabaliuką gero juodo šokolado ar kokias vaisių salotas, žiemą – karšto šokolado puodelį.
Kol sūnus ėmė ir pats išmoko gaminti labai skanius desertus, tuo sukeldamas rimtą grėsmę mano apvalumams dar labiau suapvalėti. Laimei, Prancūzijos valdžia rūpinasi ne tik vaikais, bet ir jų tėvais: juokaudama sakau, kad kaskart smaguriaujant desertu it priekaištą matau, kaip akyse šmėžuoja ant visų saldumynus reklamuojančių plakatų gana didelėmis raidėmis suraitytas Prancūzijos sveikatos ministerijos patarimas – valgyti kuo mažiau cukraus, kuo daugiau daržovių ir vaisių ir kuo daugiau judėti. To visiems ir linkiu.