Užkalnio terapija (1). Kodėl norime atrodyti blogi?

2023 metais prasideda nauja Andriaus Užkalnio straipsnių serija „Delfi Plius“. Apie psichologiją – iš neprofesionalo krėslo. Rašytojas yra žmonių sielų gydytojas ir anatomas, ir visi elgesio pavyzdžiai, kuriuos regime kasdien, turi savo paaiškinimus. Emocijų pliūpsniai socialiniuose tinkluose, asmenukės, interneto komentarai, kalbos prie stalo, intrigos darbe, net valstybių santykiai: viskas turi šaknis ir priežastis.

Žinote tuos žmones, kurie dažnai atrodo, kaip norintys pateikti save iš blogiausios pusės?
Bent jau pažiūrėjus į jų socialinius tinklus.

Savaitgaliais kelia žinutes, kaip gėrė ir siautėjo. Čia juokai apie pajuodusius paakius. Čia vaizdeliai, kaip jie apsivilkę odiniu švarku, prisideginėja cigaretę. Čia – kaip kemša blogiausią maistą, kokį tik gali įsivaizduoti. Pribarstyta baltų miltelių, nerašo, kas ten, bet nori, kad publika suprastų, jog jie narkotikus siurbia, kaip dulkių siurblys – dulkes (nuotrauka šiaip iš internetų, ne iš jų gyvenimo). Mėgstamiausios frazės: „Man atrodo, tuoj numirsiu nuo tokio gyvenimo. Tačiau bent žinosiu, kad gyvenau.“ „Miega tik silpni.“ „Kam kopūstai, kai yra tekila.“

Tie žmonės mėgsta vaizduoti save, kaip nevaldančius emocijų, sprogstančius agresija: štai jie įkėlė atvaizdą įniršusio žmogaus, iššokusiom kraujagyslėm kaktoje, rėkiančio nevaldomoje būklėje. „Čia aš darbe.“ „Čia aš su vaikais.“ „Čia aš kiekvieną dieną.“