Užkalnio terapija (2). Skirta visiems dramos klounams: jei trūksta žodžių, eikite ir patylėkite

Daugelis matė internetuose Ukrainos prezidento biuro patarėją Oleksijų Arestovičių. Jo karo vertinimus ir prognozes galima ginčyti, tačiau beveik visi sutinka, kad jo efektas yra labai raminantis. (Taip pat daugelis sutiks, kad jis populiarus tarp nebe paaugliško amžiaus moterų: kai jos išauga iš „Maneskin“ vokalisto, kitas eilėje būna Arestovičius).

Jo kalboje nėra šauktukų, ištiktukų ir hipertrofuotos emocijos, teatrinio draskymosi ir kedenimosi, visokių ten „o, Dieve“, „Viešpatie“, „trūksta žodžių“.
Jis nenaudoja gėlėtų ir egzaltuotų, teatrinių išsireiškimų. Jei kada ir nusikeikia, tai labai retai ir labai vietoje. Jis nespirga, nesipurto, nedreba, nevarto akių.

Visa tai daro dramos žmonės, ir jie yra nelaimė ir problema aplinkiniams.

Yra tokie žodžiai: „dramos karalius“, „dramos karalienė“. Jie ne visai tikslūs. Dramatiškai besisklaidančiuose žmonėse nieko karališko, kilnaus, tauraus ir iškilmingo nėra. Jie skiriasi nuo karališkų personų, kaip gerklinga piršlienė su kvailais juokais skiriasi nuo operos solisto scenoje. Tie žmonės, geriausiu atveju, yra klounai.