1920-ųjų Kaunas buvo negailestingas: pavojingiausia buvo Aleksote, bet ir kitur tik per plauką išvengta mafijos susikūrimo

Lietuva tik kuriasi, o nusikalstamas pasaulis klesti. Senasis turgus (dabar Steigiamojo seimo aikštė) – mėgstamiausia vagių susiėjimo vieta, nes čia galima įsigyti ir ginklų. Pavojingiausias rajonas – Aleksotas. Plėšikai beveik visad ginkluoti. Plėšia butus ir netgi atvirai puola gatvėse. Kai kurie užpultieji atsišaudo. Egzistuoja visas prisiplėštų daiktų realizacijos tinklas. Kai iškyla pavojus vogtiems daiktams išgabenti iš Kauno, plėšikai naudojamasi net garlaiviu, kuris tik ką paleistas ir kursuoja tarp Kauno ir Jurbarko. Kauniečiai kriminalistų neatskiria nuo plėšikų, o šie neretai apsimeta jais. Pareigūnai turi savo žvalgybą, bet ji pati neretai dalyvauja nusikaltimuose. Milicininkai antrąkart neklausia – į įtartinus asmenis paleidžia šūvius. Įtartini atsišaudo. Tačiau patys milicininkai gatvėse reketuoja kaimiečius.

Kartais suimtuosius tiesiog nuovadose gina jų žmonos. Pakliuvę į kalėjimus bėga, ir kartais jų istorijos kurioziškos. A. Smetona uždraudžia alkoholį, ir tai tik vienas žingsnis bei prielaida atsirasti lietuviškai mafijai, nes samagono varymo mastai neįtikėtini.

Toks buvo Laikinosios sostinės 1920-ųjų metų pasaulis, kai lietuviai kovojo su bolševikais, su lenkais, kai kūrėsi įvairios draugijos ir nepriklausomos Lietuvos įstatyminė bazė. Šviesa tarp tamsos.