Švedijoje jų liko mažai. Susidarius tokiai situacijai, Vytautas Gylys nusprendė iš Stokholmo vykti į Kanadą.1
Emigracija į Kanadą
1949 m. balandžio 1 d. iš Geteborgo uosto išplaukė laineris Gripsholm, kuriuo į Niujorką keliavo 631 keleivis, tarp jų buvo ir Gylys su žmona Vanda.2 Buvęs pasiuntinys vyko kaip privatus asmuo. Taip jau sutapo, kad tų pačių metų gegužės 24 d. mirė Lietuvos generalinis garbės konsulas Kanadoje Geraldas Grantas-Suttie’s, šias pareigas ėjęs nuo 1937 metų, rezidavęs Toronte.3 Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis generaliniu garbės konsulu Toronte nuo 1949 m. lapkričio 1 d. paskyrė Gylį.4
Lietuvos atstovu Švedijoje tapo Vladas Žilinskas, kurį 1949 m. spalio 12 d. Lozoraitis paskyrė reikalų patikėtiniu. Prieš paskyrimą Žilinsko paprašyta pasidalyti jam žinoma informacija apie padėtį Švedijoje, išvykus Gyliui. Vienas iš klausimų buvo apie pasiuntinybės Stokholme archyvą. Būsimasis reikalų patikėtinis atsakė, kad po pasiuntinybės perdavimo sovietams, jam nėra žinomas Gylio pasiliktos archyvo dalies likimas, bet nurodė, kad „vienoje vietoje Stokholme buvo padėtos dvi didžiulės dėžės, prieš pat karą gautos iš mūsų užsien[io] ministerijos. Jose, berods, buvo sudėti Lietuvos sutarčių originalai.“5 Iš šios citatos galima daryti išvadą, kad Žilinskas nežinojo, kur dėžės buvo saugomos. Priešingu atveju tikrai būtų apie tai pranešęs Lozoraičiui.
Taigi Edvardui Turauskui 1946 m. pasitraukus iš diplomatinės tarnybos, 1948 m. mirus Jurgiui Šauliui, liko trys Lietuvos diplomatai, žinoję apie dėžes su URM dokumentais: Gylys, Žilinskas ir Lozoraitis. Tačiau tik pirmasis iš jų žinojo tų dėžių saugojimo vietą Stokholme. Nėra jokių dokumentinių įrodymų, kas toms dėžėms atsitiko, Gyliui išvykstant iš Švedijos. Neaišku, ar jos kartu su diplomatu išplaukė į Kanadą, ar liko Stokholme. Tikra yra tik tai, kad dešimt metų jomis niekas, bent jau oficialiai, nesidomėjo.
Generalinio konsulo mirtis
Tapęs Lietuvos generaliniu garbės konsulu Toronte, šias pareigas Gylys ėjo iki pat mirties, netikėtai ištikusios 1959 m. birželio 14-ąją. Dieną prieš tai konsulas buvo išvykęs į užmiestį švęsti antaninių. Besisvečiuodamas pajuto stiprų nugaros skausmą. Tą patį vakarą grįžo namo, nes kitądien ketino dalyvauti 1941 m. birželio 14 d. masinių trėmimų minėjime. Tačiau ten nenuvyko, nes pasijuto labai blogai, buvo iškviesta greitoji pagalba. Pakeliui į Toronto Šv. Juozapo ligoninę diplomatas mirė. Priežastis – koronarinė trombozė.6
Po garbės konsulo mirties reikėjo perimti konsulato, kuris buvo Gylių namuose, archyvą. Lietuvos atstovas Vašingtone Juozas Kajeckas pavedė konsului Čikagoje Petrui Daužvardžiui, per Gylio laidotuves atstovavusiam Lietuvos diplomatinei tarnybai (LDT), pasidomėti konsulato bylomis ir pasirūpinti, kad jos „nepatektų į neatsakingas rankas.“7 Daužvardis apžiūrėjo patalpas, kur buvo laikomi dokumentai, sudėti į keturias spintas. Trys buvo perimtos iš konsulo Granto-Suttie’o ir laikomos rūsyje, viena priklausė Gyliui ir stovėjo kabinete. Joje ir konsulo rašomajame stale bei lentynose buvo sukrautos einamųjų reikalų bylos. Daužvardis susitarė su Gyliene, kad ji atrinks konsulato dokumentus, perkels juos į rūsį ir nieko prie jų neprileis, kol bus paskirtas naujas generalinis konsulas.8 Apie tai buvo informuotas ir LDT šefas Lozoraitis.
Tačiau naujo konsulo paieškos, jo kandidatūros derinimas su Kanados vyriausybe užtruko keletą metų. Toronto konsulato archyvą visą tą laiką savo namuose saugojo Gylienė. Ji kreipėsi į Lietuvos atstovybę Vašingtone, prašydama našlės pensijos, nes jos vyras buvo ilgametis diplomatinės tarnybos darbuotojas. Tačiau JAV Valstybės departamentas nesutiko, kad LDT skirtos lėšos būtų naudojamos pensijai mokėti.9 Ši žinia labai papiktino Gylienę, kuri sunkiai vertėsi iš atsitiktinių darbų.
Netikėta žinia iš Valstybės departamento
Kajeckas, 1961 m. kovo viduryje lankydamasis JAV Valstybės departamente, iš vieno pareigūno sužinojo, kad per JAV konsulatą Kanadoje departamentas gavo Gylienės pasiūlymą nupirkti Kongreso bibliotekai 22 dėžes dokumentų, esančių pas ją. Esą taip būtų atlyginta už jų transportavimo išlaidas, kurių Gyliui niekas nekompensavo. Lietuvos atstovas iš to pokalbio supratęs, kad turimas omenyje dokumentų gabenimas iš Stokholmo į Kanadą. Kokius konkrečiai dokumentus buvo siūloma parduoti, pareigūnas nežinojo, nes pardavėja jų sąrašo nepateikė. Kajeckas pareigūnui paaiškino, kad Gylienei tie dokumentai nepriklauso, jie yra Lietuvos valstybės nuosavybė, nes manė, kad kalbama apie pasiuntinybės Švedijoje archyvines bylas. Departamento pareigūnas su tokiu argumentu sutiko ir nurodė, kad informuos JAV konsulatą Kanadoje. Jei Gylienė pakartotinai kreiptųsi, jai bus pasiūlyta dėl tų dokumentų susisiekti su Lietuvos atstovybe Vašingtone.10
Apie įvykusį pokalbį pranešta Daužvardžiui ir pavesta išsiaiškinti šį keblų reikalą. Kajeckas kovo 25 d. raštu jam nurodė per būsimą pasimatymą su Gyliene neatskleisti, iš kur sužinota apie jos ketinimą parduoti dokumentus. Jei našlė neigs turinti „prekę“ (taip rašte vadinamos archyvinės bylos), reikėtų sakyti, kad apie tai užsiminęs pats Gylys, lankydamasis Vašingtone pasiuntinio Povilo Žadeikio laidotuvėse 1957 m. Tame Kajecko rašte pateikta ir papildomos informacijos apie bandomus parduoti dokumentus: „...paaiškėjo, kad toji prekė yra Užsienmino kilmės ir jos tarpe yra originalių dalykų ir, daleidžiu, sutarčių tekstų. Tai aiškokai kalba už prekės kilmę ir šiek tiek apie jos rūšį. Iš kiekio tenka spręsti, kad rūšis įvairi, bet svarbi. Kitaip nebūtų buvę užsiimta jos gelbėjimu.“11
Kas šios „paaiškėjusios“ informacijos šaltinis, rašte nenurodyta. Kajeckas galėjo ją gauti iš Lozoraičio, kurį, kaip diplomatijos šefą, irgi informavo apie pokalbį Valstybės departamente. Prisiminęs Žilinsko žodžius apie dėžes iš URM, Gylio saugotas Švedijoje, Lozoraitis galėjo susieti jas su Gylienės ketinamais parduoti dokumentais. Taip dvi mus dominančios dėžės iš Kauno atsidūrė LDT dėmesio centre. Daužvardžiui dar buvo pranešta, kad minėtos 22 dėžės (crates) per kitą pokalbį Valstybės departamente jau buvo vadinamos bylomis (cases), t. y. nurodytas mažesnis dokumentų kiekis.12 Kokius dokumentus siūlyta pirkti, neišsiaiškinta.
Diplomatų „detektyviniai“ tyrimai
Kajeckas, sužinojęs apie dėžes iš Kauno, tarp lietuvių emigrantų ėmė ieškoti žmonių, ką nors apie jas žinančių ir galinčių suteikti kokios nors informacijos. Kovo pabaigoje tuo klausimu jis parašė laišką į Čikagą ten gyvenusiai Bronei Liūdžiutei,13 nuo 1926 iki 1940 metų dirbusiai URM Politikos departamente šifruotoja ir slaptojo archyvo tvarkytoja.14 Savo ruožtu į ją kreipėsi ir Daužvardis, rezidavęs Čikagoje. Balandžio pradžioje susitikęs su Liūdžiute, apie tai lakoniškai, pusiau koduotai informavo Kajecką: „Buvo užėjusi Br-nė. Ji sakė, kad Vyt.[autas] buvo šį tą išsivežęs. Kas atsitiko – nežinanti. Daug ką ji su pagalbininkais iškepinusi, didžiuma pasilikus.“15 Taigi Liūdžiutė patvirtino, kad Gylys tikrai paėmė dokumentus iš URM. Kas su jais atsitiko vėliau, nežinanti. Paaiškino, kad 1940 m. birželio 15 d., sovietų kariuomenei jau žygiuojant į Kauną, ji kartu su kita URM slaptojo archyvo darbuotoja Marcele Kubiliūte sudeginusi („iškepinusi“) nemažai to archyvo dokumentų, bet dauguma jų liko.
Du atsakingi to meto URM darbuotojai – Edvardas Turauskas ir Valentinas Gustainis – savo atsiminimuose nurodo davę įsakymą sunaikinti slaptojo archyvo dokumentus. Turauskas rašė: „Čia turiu dar iš atminties pastebėti, kad išvykdamas daviau abiem slaptistėm (M. Kubiliūtei ir Br. Liūdžiutei) įsakymą naikinti slaptąjį URM-jos archyvą, ypač tokius tekstus, kurie gali Sov. akyse „kompromituoti“ asmenis. Tatai, kiek vėliau patyriau, ir buvo daroma nuo šeštadienio popietės ligi pirmadienio ryto, nes niekas iš Sovietų pareigūnų į URM-ją tuo metu nebuvo užėjęs ir į jos gyvenimą įsikišęs.“ Gustainis, tuo metu buvęs ELTOS direktoriumi, prisiminė: „Pagalvojau apie Užsienio reikalų ministerijoje laikomus slaptame archyve dokumentus. Kas ten buvo laikoma ir kaip, aš niekad nebuvau pasiteiravęs. Tik žinojau, kad slaptų dokumentų ir šifrų archyvas ministerijoje buvo. Žinojau, kad jame darbavosi dvi labai ištikimos lietuvaitės – Marcelė Kubiliūtė ir Bronė Liūdžiutė.
Niekieno neraginamas, aš tuodvi „slaptistes“ įspėjau, kad pasiruoštų slapčiausius dokumentus, judviejų žinioje esančius, sudeginti, pasakęs galutinį žodį duosiąs aš pats. Kai man pranešė, kad pirmieji tankai jau rieda į Kauną, telefonu paskambinau „slaptistėms“, trumpai paliepdamas: „Na, mergaitės, atėjo valanda“. Kokia tai buvo valanda ir ką jos turėjo veikti, aiškinti nereikėjo... Ir niekad man neteko patirti, kiek ir kokių slaptų dokumentų tenai tuodvi slaptojo archyvo darbuotojos sudegino, nes sekančiomis dienomis ir aš su ministerija galutinai atsisveikinau, nespėjęs toms merginoms net rankos paduoti.“16
Kitas asmuo, į kurį kreiptasi tuo pačiu klausimu, buvo Mykolas Krupavičius, 1945–1955 m. ėjęs VLIK’o pirmininko pareigas. Gylys buvo šio komiteto atstovas Švedijoje, taigi Krupavičiaus teirautasi, ar kraustydamasis į Kanadą, diplomatas neužsiminė apie kokias nors archyvines bylas, ar iš VLIK’o neprašė lėšų joms pervežti.17 Į abu klausimus atsakyta neigiamai.18
Daužvardis iš Čikagos balandžio 7 d. nuvyko į Torontą pasikalbėti su Gyliene. Tačiau ši buvo išvažiavusi į Otavą, susitikimas neįvyko. Daužvardžiui atsargiai pasiteiravus Gylių šeimos pažįstamų, ar kartais negirdėję apie archyvą, diplomato atsivežtą iš Švedijos, šie tokios informacijos nepaneigė, bet ir nepatvirtino.19 Jų liudijimu, Gyliai gyvenę kukliai, pinigų susitaupę neturėjo, buvo priversti parduoti „kai kuriuos servizus.“20
Daužvardis, susitaręs telefonu antrą kartą, nuvyko pas Gylienę gegužės 3 d., prieš tai gavęs Kajecko instrukciją, kad pasistengtų perimti iš našlės bylas. Jeigu ji reikalautų kompensacijos už dokumentų transportavimą į Kanadą, dėžių pagaminimą ir bylų saugojimą, nurodė sutikti su tais reikalavimais, aišku, jei „pretenzijos nebūtų perdėtos.“21
Šį kartą susitikimas Toronte įvyko. Gylienė skundėsi, kad LDT jai nemoka pensijos, be to, apie ją skleidžiami kažkokie gandai tarp Kanados lietuvių. Daužvardžiui paklausus apie dokumentus, našlė patikino, kad konsulato archyvą atiduosianti, bet už jo saugojimą reikalaus patalpų nuomos mokesčio iš Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone. Kitų bylų, konsulatui nepriklausančių, neduosianti nei pasiuntinybei, nei kokiai nors kitai lietuviškai įstaigai, „nes jos esančios skriaudėjos ir niekintojos.“22 Kadangi sunkiai verčiasi, tai archyvą, kurį jos vyras sukaupė per visą tarnybos laiką, nori parduoti, nes „Šaulienė tą padariusi ir nemažą pinigą gavusi.“ Čia kalbama apie Jurgio Šaulio žmoną Mafaldą Salvatini. Šio diplomato archyvą ir knygų rinkinius po jo mirties artimieji 1952 m. pardavė Pensilvanijos universiteto bibliotekai Filadelfijoje.23
O ir pats Gylys esą ketinęs tą padaryti. Daužvardžiui pasiteiravus, kas tame archyve yra, atsakė gerai nežinanti, bet mananti, kad įvairios bylos, susijusios su vyro tarnyba užsienio šalyse. Tų bylų namuose nelaikanti, jos „padėtos saugioje vietoje“ ir yra „visos sužymėtos vyro ranka: V. G.“24 Paklausta, ar tarp tų bylų nėra Stokholmo pasiuntinybės dokumentų, kokių nors sutarčių iš URM, Gylienė paaiškino, kad svarbiausios bylos buvo sudegintos, perduodant pasiuntinybę sovietams, o dėl ministerijos sutarčių – nemananti, kad ten jų yra.
Grįžęs iš Toronto, apie savo kelionės rezultatus Daužvardis informavo Lozoraitį ir Lietuvos pasiuntinybes Londone bei Vašingtone. Savo ruožtu Kajeckas toliau tęsė paieškas žmonių, ką nors žinančių apie dokumentus iš URM. 1961 m. birželio 22 d. jis išsiuntė raštą Žilinskui, kuris 1953 m. išvyko iš Švedijos ir apsigyveno Niujorke. Teiravosi apie pasiuntinybės Stokholme archyvo likimą ir dėžes iš Kauno. Žilinskas dar kartą patvirtino jau žinomą informaciją apie sudegintas slaptąsias ir sovietams atiduotas viešąsias bylas, o apie siuntinį iš Kauno nurodė: „Iš atsakingo asmens girdėjau, kad tos dėžės buvo Gylio padėtos, kartu su dėžėmis jo angliško sidabro, vienos švedų institucijos rūsyje. Kiek supratau, kalbamos dėžės turėjo būti pasiųstos į J. A. Valstijas, bet, neturint transporto galimybių, užstrigo Stokholme. Tolesnis šių svarbių dėžių likimas man nėra žinomas.“25 Kas tas „atsakingas asmuo“ ir kokios „švedų institucijos rūsyje“ buvo saugomi dokumentai, Žilinskas nenurodė.
Kajeckas visą surinktą informaciją apie LDT archyvus, galbūt turimus Gylienės, apibendrino savo 1961 m. rugpjūčio 25 d. pro memoria, kurią įteikė diplomatijos šefui Lozoraičiui, pasiuntiniui Londone Broniui Kaziui Balučiui ir konsului Daužvardžiui. Siūlė kuo greičiau skirti konsulą Toronte, tuo būdu paskatinant Gylienę, kad perduotų turimus archyvus. Jei bus dar ilgiau delsiama, našlė dokumentus parduos, nors Valstybės departamentas „pirkti iš jos bylas pagundos nerodo.“26
Konsulas naujas, problemos senos
Tačiau naujo konsulo paskyrimas užstrigo, atrodo, Lozoraitis delsė, neapsispręsdamas, ką juo skirti. 1961 m. lapkričio 27 d. Kajeckas, lankydamasis Valstybės departamente, buvo informuotas, kad vėl kreipėsi Gylienės advokatai pensijos jai skyrimo klausimu. Pakartojo ir pasiūlymą departamentui nupirkti iš jos bylas. Į tai Lietuvos atstovas atsakė, kad jam kelia susirūpinimą ketinimas parduoti dokumentus, nes tarp jų „yra sutarčių originalai“, o jis baiminasi, kad apie tai „nepatirtų raudonieji ir nepasišautų jų pirklys kokia nors priedanga bylas nupirkti.“27 Valstybės departamento pareigūnas, išgirdęs apie sutarčių originalus, irgi sunerimo, nes ten galėjo būti ir „sutarčių su JAV originalai.“28 Sutarta kuo greičiau paskirti konsulą Toronte ir jam pavesti, kad sutvarkytų konsulato archyvo reikalus.
Tačiau atėjo 1962-ieji, o konsulas vis dar nebuvo paskirtas. Kajeckas, netekęs kantrybės, pareiškė LDT nariams: jei diplomatijos šefas kuo skubiau nepaskirs konsulo, jis kreipsis pagalbos į lietuvių bendruomenę Toronte ir prašys, kad „pasirūpintų archyvo ir bylų gelbėjimu.“29
Į tokį Kajecko pareiškimą labai aštriai sureagavo Lietuvos pasiuntinys Londone Balutis. 1962 m. sausio 8 d. jis parašė laišką Lozoraičiui, priekaištaudamas, kad konsulas Kanadai vis dar nepaskirtas, o archyvų klausimas neišspręstas. Todėl „nenuostabu būtų išgirsti vieną gražią dieną, kad tie archyvai atsidūrė visai netikėtose rankose. Ir jeigu taip įvyktų, tai neabejotinai būtų SKANDALAS, kokio dar nesame turėję... O aršiausia drauge su tuo būtų tas, kad mūsų Užsienio Tarnyba su Tamsta priešakyje neturėtų tokiam atsitikimui nei krislo pasiteisinimui.“30
Pagaliau 1962 m. sausio 15 d. Lozoraitis generaliniu garbės konsulu Kanadoje paskyrė Joną Žmuidziną.31 Tačiau archyvų perėmimas ir toliau nejudėjo iš vietos. Gylienė, susitikusi su naujuoju konsulu, pareiškė, kad jokių bylų jam neperduos, kol nebus išspręstas jos pensijos klausimas. Našlės pozicija nepasikeitė net ir po to, kai jos advokatai gavo Valstybės departamento raštą, paaiškinantį, kad Lietuvos Respublikos aktyvų, kuriuos JAV vyriausybė įšaldė ir perėmė savo kontrolėn 1940 m., negalima naudoti pensijų mokėjimui. Jie skiriami tik Lietuvos diplomatiniam atstovavimui užsienyje palaikyti.32 Žmuidzinui paprašius perduoti nors konsulato dokumentus, Gylienė griežtai atsisakė tą padaryti ir pagrasino, kad, jei nebus atlyginta už bylų saugojimą, jas verčiau sunaikins, negu perduos konsului.33 Kai pasiteirauta, kokio atlyginimo ji pageidauja, sumos nenurodė, toliau priekaištaudama, kad negauna pensijos.
Derybos, trukusios penkiolika metų
Metai bėgo, bet archyvai taip ir nebuvo perimti. Lietuvos pasiuntinys JAV Kajeckas, 1963 m. rugsėjo mėn. lankydamasis Toronte, pats nuvyko pas Gylienę ir dar kartą bandė įtikinti, kad atiduotų dokumentus. Bet nieko nepešė, todėl konstatavo: „Bylų likimo reikalas yra labai rimtoje padėtyje.“34 Ta padėtis nepasikeitė ir 1964-aisiais. Dar po metų dėl tokios protu nelabai suvokiamos laikysenos archyvų klausimu konsulas Žmuidzinas suabejojo, ar Gylienė tikrai turi kokius nors dokumentus, vyro atsivežtus iš Švedijos. Savo abejones jis išdėstė 1965 m. sausio 27 d. rašte Kajeckui35 ir pateikė tokius argumentus.
Pirma, niekas iš LDT narių negalėjo garantuoti, kad kartu su pasiuntinybe Stokholme sovietams nebuvo perduotas ir jos archyvas su dėžėmis iš URM. Antra, jeigu tie dokumentai būtų buvę atvežti į Kanadą, tai Gylys, kaip pareigingas tarnautojas, tikrai būtų apie tai informavęs pasiuntinybę Vašingtone ir Lietuvos diplomatijos šefą. Juo labiau kad buvusį pasiuntinį Švedijoje tuo metu aršiai kritikavo Ignas Šeinius emigracinėje lietuvių spaudoje. Trečia, buvęs pasiuntinybės Švedijoje sekretorius Žilinskas irgi negalėjo pateikti jokios konkrečios informacijos.
Šios Žmuidzino abejonės paskatino Kajecką pagaliau oficialiai kreiptis į JAV Valstybės departamentą dėl konkretesnės informacijos apie Gylienės pasiūlymą, pateiktą prieš keletą metų, pirkti iš jos dokumentus. 1965 m. balandžio 29 d. lankydamasis pas Rytų Europos skyriaus, kuruojančio Baltijos šalis, vedėją, paprašė jo, kad pasidomėtų, kokias bylas Gylienė tada ketino parduoti. Šis pažadėjo peržiūrėti to laikotarpio departamento dokumentus ir informuoti Kajecką.36 Pažadą ištesėjo ir rugsėjo 2 d. pranešė, kad joks dokumentų sąrašas departamentui nebuvo pateiktas.37 Taigi niekas nepaaiškėjo.
Dar po dvejų metų, Daudžvardžiui pasiūlius, buvo bandoma iš Gylienės perimti archyvines bylas, sumokant jai 1000 dolerių.38 Prasidėjusios derybos užtruko beveik dvejus metus ir baigėsi tuo, kad Gylienė pareiškė: „Kas tas tūkstantis, kokie tai pinigai, niekis [...]. Aš jokio [dokumentų perdavimo] akto nepasirašysiu.“39
Diplomatams praradus viltį kaip nors susitarti su našle, pagalbon pasisiūlė Toronto lietuvių Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Petras Ažubalis, nutaręs už LDT archyvus skirti iki trijų tūkstančių dolerių.40 Iš Gylienės pareikalauta, kad, prieš sumokant pinigus, ji pateiktų turimas bylas peržiūrėti, nes reikia nustatyti, „kiek ir ar iš viso verta už jas mokėti.“41 Ji tokį reikalavimą kategoriškai atmetė.
1979 m. Vanda Gylienė sunkiai susirgo, rugpjūčio mėnesį buvo paguldyta į Toronto ligoninę, ten atlikta keletas operacijų. Jos draugės, lankydamos ligonę, dar bandė įtikinti, kad perduotų archyvines bylas LDT. Viena iš jų, istorikė dr. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, parašė Gylienei net laišką tuo klausimu.42 Tačiau tai irgi nedavė jokių rezultatų. Gylienė mirė tų pačių metų rugsėjo 29 d., taip ir neperdavusi jokių dokumentų Lietuvos diplomatams.43
Po laidotuvių konsulas Žmuidzinas, dalyvaujant kunigui Ažubaliui ir Gylienės giminaičiams, apžiūrėjo velionės namus. Jokių dokumentų, išskyrus Toronto konsulato bylas, ten nebuvo.44 Spalio 11 d. Žmuidzinas, dar kartą apsilankęs Gylių namuose ir detaliau susipažinęs su dokumentais, konstatavo: „Mano nuovoka, tie archyvai, nepastebėjus nieko, atvežto iš Švedijos, yra be praktiškos vertės, ypač žinant, kad, pasak Gylio sekretoriaus V. Žilinsko, sutarčių originalai esą „nuskendę“. Ogi tose bylose esantieji gimimo liudijimai labai retai kam bus reikalingi, nes jų savininkai yra savo dauguma mirę. Tėra mūsų interesas principinis – apsaugoti juos nuo sovietų.“45 Mat baimintasi, kad sovietų valdžia, pasitelkdama Gylienės giminaičius, gyvenančius Lietuvoje, bandys, padedama samdytų advokatų, kartu su palikimu perimti ir jos namuose laikomas bylas.
Pateiktoje citatoje yra sunkiai suprantama užuomina apie Žilinsko liudijimą dėl sutarčių originalų. Neaišku, ką reiškia „nuskendę“, nes šis žodis Žmuidzino pro memoria parašytas kabutėse, lyg ir perkeltine prasme. Juk buvęs pasiuntinybės Švedijoje sekretorius ir 1949 m. laiške Stasiui Lozoraičiui, ir 1961 m. rašte Juozui Kajeckui teigė nežinantis, koks sutarčių originalų, atsiųstų dėžėse iš Kauno, likimas. O ir savo atsiminimuose Žilinskas apie „nuskendimą“ neužsiminė. Jokių kitų dokumentų tuo klausimu nerasta.
Gylienės palikimo reikalus tvarkantys advokatai 1979 m. spalio 15 d. konsulato archyvą perdavė Žmuidzinui, o konsulas pervežė dokumentus į savo namus.46 Kanados lietuvių leidžiamas laikraštis Tėviškės žiburiai lapkričio 8 d. numerio paskutiniame puslapyje išspausdino žinutę: „Generalinio Lietuvos konsulato Toronte 1937–1959 metų archyvai jau perkelti iš ankstesnės jo buveinės“ į dabartines konsulato patalpas.47 Taip baigėsi du dešimtmečius trukusi šio archyvo „įkalinimo“ istorija.
Perėmusi konsulato archyvą ir neradusi jokių bylų, Vytauto Gylio atvežtų iš Švedijos, LDT daugiau nebesidomėjo dėžėmis iš Kauno. Kur atsidūrė tie dokumentai, neišsiaiškinta.
Atgal į Stokholmą
Apibendrinant visą Lietuvos diplomatų egzilyje tyrimą, atliktą per dvidešimt metų, galima konstatuoti, kad dvi dėžės su URM dokumentais 1939 m. tikrai buvo perduotos Gyliui ir atvežtos į Stokholmą. Tačiau nerasta jokių įrodymų, kad jos atsidūrė Kanadoje ir kad būtent jose saugotus dokumentus Gylienė norėjo parduoti JAV Kongreso bibliotekai. Niekas nematė nei pačių dokumentų, nei jų sąrašo. Gylių pažįstami Toronte liudijo, esą diplomatas buvo priverstas parduoti „kai kuriuos servizus“, o tai lyg ir leistų daryti prielaidą, kad kalbama apie Žilinsko atsiminimuose minėtas dėžes, pripildytas „V. Gylio brangaus anglų rankų darbo sidabro“, paliktas „valdžios rūsyje“ kartu su dokumentais iš URM. Tačiau tai neįrodo, kad su sidabro servizais Gylys atsivežė į Kanadą ir dėžes iš Kauno. Be to, sunku paaiškinti, kodėl per dešimt metų, kai gyveno Kanadoje, užimdamas generalinio konsulo postą, niekam iš LDT narių ar šiaip pažįstamų diplomatas neprasitarė atsivežęs svarbius URM dokumentus.
Dar lieka galimybė, kad Gylienė po vyro mirties saugojo tuos dokumentus ne savo namuose, bet nuomojamame sandėlyje. Jai mirus, dokumentai, kaip atsitiko su neseniai rastais poeto Bernardo Brazdžionio rankraščiais ir nuotraukomis, atiteko pašaliniams asmenims,48 kurie, nesuprasdami dokumentų vertės, juos tiesiog sunaikino. Tačiau ši versija mažai tikėtina, nes už sandėlio nuomą reikia mokėti, tad vargu ar nepasiturinti našlė būtų sau tą leidusi. Be to, apie nuomą būtų sužinoję Gylienės palikimo reikalus tvarkantys advokatai ir informavę jos giminaičius, gyvenančius Amerikoje. Tačiau apie jokius archyvinius dokumentus šie nieko nežinojo. Apie tai neužsiminta ir Gylienės testamente.49
Nepavyko rasti jokių archyvinių šaltinių, kurie leistų nustatyti, kokie dar dokumentai, išskyrus Lietuvos sutartis su kitomis valstybėmis, buvo tose dėžėse. Jų sąrašas, ko gero, buvo sunaikintas, deginant URM slaptojo archyvo bylas pirmosiomis sovietų okupacijos dienomis.
Atrodytų, paieškos atsidūrė aklavietėje, jei ne dvi užuominos, aptiktos LDT dokumentuose, saugomuose LCVA. Žmuidzinas 1979 m. rugpjūčio 17 d. parašytoje pro memoria nurodė, esą Gylienė vienai savo draugei 1978 m. sakiusi, kad Gylys, „atsivežęs dokumentus į Stokholmą, padėjęs juos į muziejų“.50 Tai leidžia daryti prielaidą, kad Žilinsko atsiminimuose minimas „valdžios rūsys“ galėjo būti ne kokiame nors archyve, bet viename iš Stokholmo muziejų. Pateikus preliminarias užklausas muziejams, labiausiai susijusiems su Švedijos riksantikvaru Sigurdu Curmanu, ilgamečiu švedų–lietuvių draugijos pirmininku, – Šiaurės muziejui (Nordiska museet), Nacionaliniam muziejui (Nationalmuseum) ir Valstybės istorijos muziejui (Statens historiska museet) – buvo gautas neigiamas atsakymas. Nė viename iš jų jokios informacijos apie Vytauto Gylio atvežtus dokumentus iš Lietuvos URM nerasta. Iš dalies tai suprantama, nes dokumentai perduoti saugoti neoficialiai, greičiausiai jokie formalūs popieriai nebuvo surašyti. Galima tik konstatuoti, kad šie trys muziejai ieškomų dokumentų neturi. Aišku, Stokholme veikė ir daugiau muziejų, kuriems galėjo būti patikėta laikinai saugoti dėžes iš Kauno. Tą dar reikėtų patikrinti.
Kita užuomina, leidžianti spėlioti, koks ieškomų dokumentų likimas, yra jau cituota Žmuidzino rašto ištrauka, kad „sutarčių originalai esą „nuskendę“. Į kabutes įdėtas žodis nuskendę galėtų reikšti, kad tie dokumentai dėl potvynio ar kokios nors kitos priežasties buvo apsemti vandens ir visiškai sunyko. Tokią informaciją Žmuidzinas galėjo sužinoti iš Žilinsko, kuris, savo ruožtu, ją gavo iš ko nors Švedijoje jau po 1961 m., kai rašte Kajeckui tvirtino nieko nežinantis apie dėžių iš Kauno likimą. Tačiau šiam teiginiui patvirtinti arba paneigti reikėtų specialaus tyrimo. Šiaip ar taip, keliai dviem kryptimis vėl veda į Stokholmą. Pirmoji kryptis optimistinė – galbūt tie dokumentai iki šiol saugomi kuriame nors Stokholmo muziejuje ir bus rasti. Antroji pesimistinė – būtų patvirtintas dokumentų sunykimo faktas ir tai padėtų tašką dviejų dėžių iš URM istorijoje.
O kas toliau?
Ar kas nors imsis tokių tyrimų, sunku pasakyti. Valdžios pozicija dėl Lietuvos kultūros vertybių užsienyje paieškų ir susigrąžinimo per trisdešimt nepriklausomybės metų nepasikeitė. Nuo verkšlenimų apie pagrobtas mūsų tautos vertybes ir deklaracijų jas susigrąžinti taip ir nepereita prie konkrečių veiksmų. Kai Kultūros ministerija, kuriai pavesta koordinuoti Lietuvai reikšmingų kultūros objektų užsienyje paieškas, jų grąžinimą ir pristatymą visuomenei, turi spręsti dilemą, ar finansuoti memorialo Lukiškių aikštėje įrengimą, ar tuos pinigus skirti būtiniausioms kultūros įstaigų reikmėms, sunku tikėtis pragiedrulių kultūros padangėje. O privačios iniciatyvos, išskyrus MG Baltic įsteigtą Vasario 16-osios fondą, yra nukreiptos daugiausia į asmeninių kolekcijų kūrimą, jų reprezentavimą, bet ne į istorinius kultūros paveldo tyrimus.
Vis dėlto viliuosi, kad ši dingusių dokumentų istorija pagaliau bus išnarpliota, juo labiau kad ji susijusi ir su Vasario 16-osios Akto originalo, spausdinto rašomąja mašinėle, paieškomis. Manau, šiame straipsnyje pateikta informacija irgi bus naudinga tolimesniam tyrimui, bet norėčiau tikėti, kad istorikai pasinaudos ja, laikydamiesi akademinės etikos, o ne taip, kaip buvo pasielgta Vasario 16-osios Akto aprobuoto vertimo radybų Vokietijos archyvuose atveju.
1 V. Gylio 1949 m. kovo 27 d. laiškas B. Balučiui. LCVA, f. 648, ap. 2, b. 26, l. 60.
2 Iš lietuvių gyvenimo Švedijoje. Pragiedruliai. 1949, nr. 1, p. 102.
3 Gerald Grant-Suttie Consul-General for Lithuania Dies. The Ottawa Journal, 25 May, 1949, p. 14.
4 S. Lozoraičio 1949 m. spalio 31 d. raštas dėl V. Gylio paskyrimo generaliniu konsulu Toronte. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 534, l. 24.
5 V. Žilinsko 1949 m. rugsėjo 9 d. laiškas S. Lozoraičiui. LCVA, f. 668, ap. 1, b. 48, l. 106 a. p.
6 P. Daužvardžio 1959 m. birželio 19 d. pro memoria. LCVA, f. 668, ap. 1, b. 90, l. 6.
7 J. Kajecko 1959 m. birželio 16 d. pro memoria, ten pat, l. 3.
8 P. Daužvardžio 1959 m. birželio 20 d. raštas J. Kajeckui. LCVA, f. 668, ap. 1, b. 92, l. 1.
9 J. Kajecko 1960 m. gruodžio 12 d. laiškas V. Gylienei. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 58, l. 21.
10 J. Kajecko 1961 m. balandžio 24 d. pro memoria. LCVA, f. 668, ap. 1, b. 92, l. 8.
11 J. Kajecko 1961 m. kovo 23 d. laiškas P. Daužvardžiui. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 58, l. 38.
12 Ten pat.
13 B. Liūdžiutės 1961 m. balandžio 16 d. laiškas J. Kajeckui, ten pat, l. 54.
14 URM žinynas. 1939 m. Kaunas. 1939, p. 441.
15 P. Daužvardžio 1961 m. balandžio 3 d. raštas J. Kajeckui. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 58, l. 41.
16 Edvardas Turauskas. Lietuvos nepriklausomybės netenkant – įvykiai. Kaunas. 1990, p. 197. Kai kurie Valentino Gustainio atsiminimai apie ELTĄ, gyvavusią 1920–1940 metais. Proskyna. 1991, nr. 1, p. 63.
17 J. Kajecko 1961 m. balandžio 14 d. raštas M. Krupavičiui. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 58, l. 51.
18 M. Krupavičiaus 1961 m. balandžio 20 d. laiškas J. Kajeckui, ten pat, l. 62.
19 P. Daužvardžio 1961 m. balandžio 12 d. raštas J. Kajeckui, ten pat, l. 42.
20 P. Daužvardžio 1961 m. balandžio 10 d. raštas J. Kajeckui. LCVA, f. 668, ap. 1, b. 92, l. 5.
21 J. Kajecko 1961 m. balandžio 27 d. raštas P. Daužvardžiui, ten pat, l. 9.
22 P. Daužvardžio 1961 m. gegužės 4 d. raštas J. Kajeckui, ten pat, l. 12.
23 P. Daužvardžio 1961 m. gegužės 4 d. pro memoria, ten pat, l. 13.
24 Ten pat.
25 V. Žilinsko 1961 m. liepos 10 d. raštas J. Kajeckui, ten pat, l. 19.
26 J. Kajecko 1961 m. rugpjūčio 25 d. pro memoria, ten pat, l. 18.
27 J. Kajecko 1961 m. gruodžio 6 d. pro memoria. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 58, l. 99.
28 Ten pat.
29 J. Kajecko 1962 m. sausio 3 d. pro memoria, ten pat, l. 103.
30 B. K. Balučio 1962 m. sausio 3 d. raštas S. Lozoraičiui, ten pat, l. 104.
31 Laurynas Jonušauskas, op. cit., p. 329.
32 J. Kajecko 1962 m. kovo 26 d. raštas S. Lozoraičiui. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 58, l. 118.
33 J. Žmuidzino 1963 m. kovo 4 d. pro memoria. LCVA, f. 668, ap. 1, b. 92, l. 27.
34 J. Kajecko 1963 m. rugsėjo 13 d. pro memoria, ten pat, l. 30.
35 J. Žmuidzino 1965 m. sausio 27 d. raštas J. Kajeckui, ten pat, l. 33.
36 J. Kajecko 1965 m. gegužės 5 d. pro memoria, ten pat, l. 34.
37 J. Kajecko 1965 m. rugsėjo 3 d. pro memoria, ten pat, l. 35.
38 P. Daužvardžio 1967 m. kovo 31 ir spalio 24 d. raštai S. Lozoraičiui, ten pat, l. 37, l. 42.
39 J. Žmuidzino 1969 m. sausio 28 d. raštas S. Lozoraičiui, ten pat, l. 51.
40 J. Žmuidzino 1971 m. sausio 18 d. pro memoria, ten pat, l. 54.
41 S. Lozoraičio 1971 m. sausio 28 d. raštas J. Žmuidzinui, ten pat, l. 56.
42 J. Žmuidzino 1979 m. rugpjūčio 17 d. pro memoria. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 58, l. 132.
43 J. Žmuidzino 1979 m. spalio 2 d. pro memoria. LCVA, f. 668, ap. 1, b. 92, l. 60.
44 J. Žmuidzino 1979 m. spalio 5 d. raštas S. Lozoraičiui, ten pat, l. 62.
45 J. Žmuidzino 1979 m. spalio 11 d. pro memoria, ten pat, l. 65.
46 J. Žmuidzino 1979 m. spalio 15 d. pro memoria, ten pat, l. 67.
47 Tėviškės žiburiai. 1979 m. lapkričio 8 d., p. 10.
48 B. Brazdžionio archyvas – internetiniame aukcione už 2,5 mln. Draugo šeštadieninis priedas Kultūra. 2019 m. rugsėjo 21 d.
49 J. Žmuidzino 1979 m. spalio 2 d. pro memoria. LCVA, f. 668, ap. 1, b. 92, l. 61.
50 J. Žmuidzino 1979 m. rugpjūčio 17 d. pro memoria. LCVA, f. 656, ap. 4, b. 58, l. 132.