„Mis Lietuva” tarpukariu sukėlė tikrą audrą: vieni gražuolėms žadėjo turtus ir šlovę, kiti negailėjo riebių palyginimų su gyvuliais

Sumanymas rinkti gražiausią lietuvaitę kilo dar 1914 m., bet pirmąjį konkursą lietuviai paskelbė tik 1925 m. Pasaulyje buvo įprasta, jog tokius konkursus organizuodavo koks nors šalies žurnalas ar laikraštis. Ne kitaip nutiko ir Lietuvoje. To ėmėsi žurnalas „Krivulė".

Gražiausiąjai lietuvaitei pažadėjo auksinį rankinį laikrodėlį, antrąjai gražuolei – gintaro karolius, trečiąjai – komiteto pripažinimą. Konkurse galėjo dalyvauti ne jaunesnės nei 18 metų moterys. Tačiau lietuviai vis dar tebebuvo nedrąsūs ir apie viešus gražuolių pasirodymus maudymosi kostiumėliais nė nesvarstė. Prašė atsiųsti dvi nuotraukas: iki pusės, iš „pryšakio", o kitą – visu ūgiu iš profilio, „neutralėje" pozoje, bet būtinai tautiniu kostiumu. Gražuoles rinko generolas Vladas Nagevičius, tapytojas Adomas Varnas, skulptorius Juozas Zikaras, tapytojas Antanas Zmuidzinavičius, bei „Krivulės" redaktorius Kazys Puida. Buvo rašoma, jog gražiausia „<...> lietuvaitė bus prašoma pozuoti kunigaikštienės Birutės paveikslui piešti", kuris būsiąs pakabintas Karo Muziejuje. Visuomenei konkursas neužkliuvo – jo gal nė nepastebėjo. 1928 m. kauniečiai viename vakarėlių išrinko gražiausias kojas ir premiją nusinešė 22 metų meno mokyklos studentė.