Putino psichologinis tipažas: kodėl kai kurie rusai tapo nuolankiais Kremliaus nusikaltimų bendrininkais?

Milijonai žuvusių II-ajame pasauliniame kare paskatino tirti politikų sukėlusių šį karą psichologines, o tiksliau – psichopatologines, savybes. Tyrimai išryškino ypatumus, kurie, deja, neišnyko, kartojasi ir XXI a. A. Hitleris sakė kalbas apie Versalio sutarties pažeminta Vokietiją, V. Putinas tokiomis pat kalbomis apie prisikeliančią Rusiją kelis dešimtmečius plovė rusų smegenis, A. Hitleris labai „rūpinosi“ skriaudžiamais sudetų vokiečiais ir užgrobė Čekoslovakiją, V. Putinas nuolat „rūpinosi“ rusais rytų Ukrainoje ir bando užgrobti šią valstybę. Abu jie nesivaržydami meluoja, siekia, kad rėmėjai bei visi piliečiai jiems emociškai pritartų, o nepritariančius iš karto priskiriami prie blogio šalininkų. Įtikėję retorikos magija, jie nuolat demaskuoja priešų sąmokslus.

Aprašydamas tokio tipo politikus psichoanalitikas H. D. Laswell. tvirtino, kad klinikinės studijos gali padėti geriau juos suprasti. H. D. Laswell nurodo, kad šiems politiniams lyderiams valdžia tapo kokio nors nevisavertiškumo kompensavimu, leidžia aukštinti save ir taip „pakelti“ menką savivertę. Žmonės, priskirtini šiam tipui, pasižymi cinizmu, klastingumu, noru manipuliuoti kitais. Jie nuolat reiškia pasmerkimą, griežtai pertraukinėja kitus, gestais, mimika, balso tembru ir kalbos stiliumi rodo, kad yra svarbiausi, vadovaujasi visiškai ar tik iš dalies įsisąmonintu įsitikinimu, kad tol neįgys asmeninės vertės, kol kiti nepaklus.

„Prezidentas elgiasi, – rašo anglų žurnalistas B. Judah apie Rusijos prezidentą V. Putiną, – lyg blizgėtų. Aplink jį vyrauja tyla. Suaugusių vyrų balsai pakinta, kai jis pradeda su jais kalbėtis. Jie stengiasi kalbėti kuo tyliau. Jų veidai tampa iškilmingi. Jie žvelgia žemyn – nervinasi ir įsitempia“.