Nefasadinė Kalvarijų ir Gariūnų turgaus pusė: kaip teko mokėti duoklę reketininkams ir kodėl pardavėjas vadino snieguolėmis

„Tėvynė – Gariūnų turgus“ – čia beveik jokios klaidos nėra. Nebent nedidelė – žodį „Tėvynė“ reikėtų rašyti kabutėse. Mat Vilniuje nuo 1990-ųjų kursuodavo autobusas su būtent tokiu užrašu: „Tėvynė–Gariūnų turgus“. Jo maršrutas driekėsi nuo „Tėvynės“ kino teatro Kalvarijų gatvėje iki Gariūnų turgaus. Veždavo sostinės gyventojus apsipirkti.

Tai yra ištrauka iš Arvydo Stašaičio knygos „Kaip kūrėme kapitalizmą. Tikra Lietuvos verslininko 1980–2000 m. istorija“, kurią parengė Darius Pocevičius, išleido leidykla „Kitos knygos“.

Gariūnai užgimė 1989-aisiais, kai Vilniaus prekybos organizacijų valdybos įmonė „Posūkis“ miesto pakraštyje, buvusiame smėlio karjere, įrengė turgavietę. Po kelerių metų valstybinė įmonė „Posūkis“ tapo pusiau privačia akcine bendrove, o Gariūnų turgavietė – didžiausia Baltijos šalyse.

Gariūnus tada žinojo visi, bent kiek susidūrę su komercija ir verslais. Man būdavo smagu girdėti, kaip šį lietuvišką vietovardį tardavo ir pietiečiai uzbekai, ir šiauriečiai estai.

Gariūnai pagimdė ne mažiau komersantų ir verslininkų negu kooperatyvai. Gal šie verslininkai buvo ir ne tokio aukšto lygio, bet būtent Lietuvoje smarkiai padidėjo jų skaičius ir verslas šalyje tapo masiniu reiškiniu. Todėl visiškai nesuklysime sakydami, kad dabartinio Lietuvos verslo tėvynė arba gimtinė yra Gariūnų turgus.

1990–1994 m. laikotarpis šiandien vadinamas gariūnmečiu. Nemanau, kad šis pavadinimas yra menkinamasis. Priešingai. Gariūnai iš tikrųjų tapo mano kartos verslininkų veiklos simboliu.