Lietuvoje negalima kurti stovyklaviečių miške, saugomose teritorijose. Palapines statyti ir laužus kurenti galima tik specialiai įrengtose stovyklavietėse. Priešingai – pinigines teks ploninti.
Baudos už savavališkai įrengtas stovyklavietes paprastame miške siekia iki 200 litų, o už rezervatuose – 500 litų.
Gražutės regioninio parko vyriausiasis rekreacininkas Vytautas Eidėjus pasakojo, kad žmonių savavališkai poilsiaujančių tam nepritaikytose vietose tik vienetai, tačiau didžiausias problemas kelia netinkamai oficialiose stovyklavietėse poilsiaujantys žmonės.
„Būna, pavyzdžiui, žmonės iš įpratimo važiuoja į sovietmečiu buvusias stovyklavietes. Planams pasikeitus jos išnyko iš žemėlapių – žemė tapo saugoma ar privati, tačiau žmonės važiuoja. Ypač jei ten graži vieta, koks savavališkai sukaltas suolelis, tai žmonės ir stoja stovyklauti. Jos nepritaikytos stovyklavimui – nei tualeto, nei laužavietės, nei atliekų konteinerių“. – pasakojo V. Eidėjus.
Stovyklavietės parenkamos taip, kad rekreaciniu požiūriu būtų kuo vertingesnės, o biologiniu mažiau. Tokiose vietose stovyklaujant poveikis aplinkai ir gamtai minimalus. Jose, net ir paprasčiausiose, išsprendžiama daug logistinių problemų.
„Stovyklavietės ne šiaip sau tokiomis vadinamos. Jei tai yra stovyklavietė, tai bus ir stovėjimo aikštelė. Negalima statyti automobilio ant žolės, ten yra infrastruktūra – tualetai, šiukšlių konteineriai, o ir miško ten netyčia neuždegsi“, – pasakojo vyriausiasis rekreacininkas.
Tačiau net ir oficialioje stovyklavietėje reikia žinoti, kaip tinkamai leisti laiką. Plikam ir basam ten geriau nevažiuoti. Nors aplinkui ir miškai, bet malkomis reikėtų pasirūpinti atskirai.
„Esmė tokia – jei privati stovyklavietė, tai ten rasi sąrašą, kontaktus, kainas už viską. Valstybinėje ir tualetas gali būti nelabai švarus, ir konteineriai pilni. Malkų ten nerasi nusipirkti. Miškai dažnai būna privatūs, o jų savininkai nelabai nori, kad kas nors jų sausuolius kirstų. Malkomis geriau pasirūpinti patiems, o jei laužavietės nepažymėtos žemėlapyje, geriau atsivežti ir savo grilį ar šašlykinę. Tada žalos nepadarysi – žolės ar miško paklotės neuždegsi. Nebent specialiai“, – pasakojo V. Eidėjus.
Opiausia žmonių veiklos problema – atliekos. Ne vienas miškininkas buvo pasakojęs, kad šiukšlių miške - kaip grybų, ir buvo ne vienas atvejis, kai per valandą kompanija prirenka pilną priekabą šiukšlių. Savo atliekų taip pat neužtenka surinkti į maišus ir palikti šalia konteinerio.
„Kitas dalykas - atliekos. Su privačiomis stovyklavietėmis viskas tvarkoje, bet valstybinėse yra šiukšlių problema. Prie jų pastatytuose konteineriuose dažnai nėra vietos, tad geriau šiukšles būtų išsivežti, bet ne iki artimiausios autobusų stotelės. Taip pat žmonės iš įpratimo veža į vietas, kur rūšiavimo konteineriai nebestovi porą metų“, – pasakojo V. Eidėjus.
Rekreacininkas teigė, kad nors aplinkui ir gamta, bet reikėtų per daug neįsijausti ir prisiminti, kad esi ne vienas. Tačiau ne tik dėl kitų poilsiautojų.
„Šunys taip pat turėtų būti pririšti. Tai nurodyta įvairiose taisyklėse. Maži vaikai ir žmonės kartais tiesiog paniškai jų bijo, bet jie taip pat baido paukščius, miško gyvūnus, poilsiavietes teršia jų išmatos. Taip pat negalima triukšmauti. Ne tik dėl kitų poilsiautojų, bet, pavyzdžiui, miške pasistačius automobilį ir visą dieną leidžiant iš jo muziką, naivu tikėtis, kad paukščiai aplink tupės lizduose ir šildys kiaušinius“, – pasakojo rekreacininkas.
Prakalbęs apie automobilius, V. Eidėjus prisiminė, kad jų negalima statyti arčiau nei 25 metrai nuo vandens telkinio, o susirinkti reikėtų ne tik savo šiukšles. 5 metrų spinduliu aplink poilsiavietę nuo šių metų poilsiautojams, kaip ir žvejams, privaloma surinkti visas atliekas, net ir svetimas.
Kompleksiškai laikantis Gražutės regioninio parko vyriausio rekreacininko patarimų, poilsis gamtoje taps ne tik malonesnis kitiems poilsiautojams, bet ir gamta pajaus mažiausią jūsų veiklos pėdsaką.