Vos prasidėjus karui Ukrainoje aktyvūs klaipėdiečiai susivienijo geriems darbams, o netrukus Audros gatvėje, Melnragėje, buvo įkurtas ir Pagalbos centras. Čia savanoriaujantis Andrius Zaidovas sako, kad per dieną ateina po kelis šimtus žmonių, ir panašu, jog pagalbos dar reikės ir reikės.
„Daug žmonių ateina pirmą kartą. Jiems čia duodame, ką tik galime. Drabužių turime labai daug, jų tikrai netrūksta. Jei jau norite padėti, geriau tikslingai – reikia kedų, sportinių kostiumų, o dar labiau – puodų, samčių, keptuvių, šampūnų, apatinio trikotažo įvairaus amžiaus žmonėms. Maistą, kai tik gauname, stengiamės išdalyti, tad jei norite padėti, prašome atnešti mažesnėmis pakuotėmis – daugiau šeimų galėtume pamaitinti, padalyti jiems kad ir po makaronų pakelį. Jei kas nors paklausia, ko reikia, visada sakau: jei keli pakeliai makaronų kainuoja tiek pat, kiek vienas grikių, tuomet makaronai šioje situacijoje bus vertingesni. Neretai žmonėms nepatogu imti, bet neturi kitos išeities: iš namų išbėgo su keliais drabužiais, nė nežinodami, kas jų laukia“, – pasakoja nuo karo pradžios į savanorišką veiklą įsisukęs vyras.
Ne visi atvykę jau yra sulaukę piniginės paramos, darbus daugeliui teko palikti ir gelbėti savo bei vaikų gyvybes. Ir nors dauguma ieško darbo, dar ne visi turi galimybę išgyventi savarankiškai.
„Atėjau, nes norėjau kaip nors padėti. Kiek galėjome, rėmėme, bet žinau, kad galiu padėti savo darbu, tad atėjau. Kiti nė nesupranta, kaip čia viskas vyksta, kai papasakoji, stebisi. Sakau: ateikite, pamatysite patys, kaip net gatvėje stovi žmonės su mažais vaikais. Širdis plyšta... Dabar čia visi jaučiamės kaip šeima, o ateina žmonių ir su baime, ir drąsesnių. Tiems, kurie ką tik atvyko iš Ukrainos, dar nejauku. Su kai kuriais susitinkame jau ne pirmą kartą, stengiasi įsikurti. Kai kurie žmonės suteikia gyvenamąjį būstą, bet ten kartais net lovos nebūna. Tuomet per pažįstamus, per įvairias grupes greit ieškome. Šiuo metu labai reikia šampūnų, kondicionierių visiškai nėra. Labai trūksta antklodžių, pagalvių. Naujas apatinis trikotažas, sportiniai kostiumai labai reikalingi. Dar puodai, keptuvės, ir kone visi klausia, ar neturime kokio kiaurasamčio. Savo namuose ką radau, tą atnešiau. Kiekvienas galime padėti jiems įsikurti. Juolab kad ne visi žino, ar turės kur grįžti“, – dalijasi savanorė.
Savanoriaujančių ukrainiečių čia taip pat netrūksta. Nuo penkiolikmečio paauglio iki garbaus amžiaus damos – ir visi pasitinka su šypsena. Vos per mėnesį dalis jų jau puikiai taria kelis žodžius lietuviškai, o kiti savanoriai su jų pagalba pramoko ukrainietiškų žodžių.
Pirmą dieną prie savanorių prisijungusi ukrainietė Marija sako, kad ieško darbo, tačiau kol turi laisvo laiko, nori jį išnaudoti tinkamai.
„Turiu laisvo laiko, o čia reikia rusų ir ukrainiečių kalbos, tad geriau jau būsiu naudinga. Mes beveik mėnesį Klaipėdoje. Nežinojome, kur vykstame, pirmas dienas priglaudė viešbutyje, tačiau dabar su vaikais, dviem mergaitėmis, nuomojamės nedidelį butą. Jų tėtis dirba Europoje, mes turėjome pasirinkimą – vykti arba į Lietuvą, arba į Suomiją. Pasirinkome Lietuvą, nuojautą taip padiktavo, ir nė lašelio nesigailiu: man čia labai patinka, mergaitės lengvai adaptavosi, jau eina į mokyklą, susirado draugų. Nors labai ilgimės namų, labai laukiame, kada galėsime grįžti, visgi ieškau darbo, nes finansinės paramos neturime, tik tiek, kiek mergaičių tėtis padeda, ir mano pajamos, ką turiu. Ukrainoje liko mano tėtis. Jis nenorėjo vykti su mumis, nors visi įtikinėjo, kad geriau kartu išvažiuotų, o jis atsakė, kad lauks mūsų su pergale“, – pasakoja moteris.
„Širdį skauda dėl visos Ukrainos, dėl kiekvieno gynėjo. Kraupu, kad tai vyksta tavo šalyje, o dar dabartiniais laikais. Padėti kitiems finansiškai, deja, kol kas mūsų šeima negali, bet į tą vieno kambario butą, kur gyvename šiuo metu, jei reikės, laikinai priimsime. Žinome, koks siaubas yra karas. Mergaitės čia jau apsiprato, bet visgi tai – ne mūsų namai. Net keista, kai taikos metu pasvajodavome kur nors išvykti padirbėti, bet kai tenka bėgti į kitą šalį tokiomis aplinkybėmis, supranti, kokia vertybė yra savi namai ir kaip norisi grįžti, kad ir kaip gera būtų kitur“, – sako Marija.
Savanoriai pataria žmonėms neperdegti, o jei nori prisidėti, bet neturi reikalingų daiktų ar pakankamai lėšų, visuomet laukiami galintys skirti savo laiko.
Tų, kurie turi galimybę paremti, prašoma ilgo galiojimo maisto, indų, puodų, keptuvių, samčių, dubenėlių, lėkščių sriubai, didelių puodukų, šaukštų, šaukštelių, pjaustymo lentelių, virdulių. Tai pat reikia tualetinio popieriaus, šampūnų, skysto muilo, dezodorantų, kondicionierių, veido kremų, kūno losjonų, rankų kremų, dantų pastos, vatos diskelių, skutimosi putų, dieninių įklotų moterims. Jei turite prikaupę ar galite padovanoti, taip pat reikia indų ploviklių, skalbiklių, valymo priemonių.