Festivalyje – jokio plastiko
Festivalio organizatoriai atvirai kvietė prisijungti kuo platesnę grupę žmonių besidominčių aplinkosauginėmis temomis ir tvariu gyvenimu. Panašu, kad tai pavyko. Susirinko ne tik beatliekę filosofiją propoguojantys žmonės, bet ir tie, kuriems kyla klausimų, dėl asmeninio indėlio tvaresnio rytojaus vardan.
Atvykusius pasitiko žmonių įvairovė, šypsenos ir pozityvumas. Renginio metu nematėme plastikinių butelių, indų, lėkščių, vienkartinių maišelių, ant žemės numestų šiukšlių. Visiems kartu pavyko sukurti švarią ir jaukią renginio atmosferą.
Festivalis buvo atviras, ne tik dalyviams, bet ir Antalieptės bendruomenei. Renginio organizatoriai pakvietė dalyvauti miestelio gyventojus. Tiek senjorai, tiek vietinis jaunimas žvalgėsi aplinkui, turėjo galimybę dalyvauti diskusijose ir dirbtuvėse. Daugelis antalieptiškių pirmą kartą išgirdo apie plastiko taršos padarinius, tvaraus gyvenimo sprendimus ir žmones, kurie savo buityje stengiasi nesukurti jokių atliekų.
Klimato kaita – kaip ją supranta vaikai?
Mums, festivalio epicentru tapo baltas tipis, kuriame įsikūrė „Urban Earth Lovers Talks“ erdvė. Čia „Kavos virėjai“ gamino kavą, o mes šnekučiavomės apie Zero waste ir Low waste gyvenimo būdą, dalinomės istorijomis apie tvarias praktikas kasdienybėje. Pasakojome, kaip gimė tvaraus verslo idėja, su kokias iššūkiais susidūrėme. Festivalio dalyviams linkėjome džiaugtis mažomis savo ir kitų ekologinėmis pergalėmis ir bendradarbiauti skleidžiant tvarumo žinutę Lietuvoje.
Dviejų vaikų mama ir leidyklos „Dvi Tylos“ įkūrėja Drasida Žemaitė dalinosi mintimis apie klimato kaitą ir vaikų edukaciją. Paauglės Gretos Thunberg pavyzdžiu užsikrėtę milijonai jaunų žmonių visame pasaulyje rodo, kad jaunimui rūpi ekologinės pasaulio problemos. Drasida savo kalboje kėlė klausimą: ar vaikai supranta daugiau? Kokia atsakomybė tenka suaugusiems ir kaip kalbėti su vaikais apie klimato kaitą, atsakingą ir sąmoningą vartojimą?
Tvariai ir minimalistiškai gyvenanti Ieva Vilkė kalbėjo apie maisto švaistymo problemos mastą ir pasekmes. „Jei visą Kinijos teritoriją skirtume maisto auginimui, užaugintume būtent tiek maisto, kiek... paprasčiausiai išmestume“, – pasakojo Ieva. Savo kalboje tvaraus gyvenimo entuziastė dalinosi mintimis, kodėl maisto švaistymas yra viena didžiausių pasaulio problemų, ir kokiais paprastais žingsniais kiekvienas galime prisidėti prie jos sprendimo.
Šešiolikmetis pristatė aplinkosauginę iniciatyvą
Pėsčiųjų žygio aplink Kauną dalyvė Donata Radžiūnaitė pasakojo apie šiukšles, kurias surinko kelionės metu. Donata ir kiti žygio dalyviai ne tik švarino aplinka, bet ir kiekvieną vakarą surinktas atliekas kategorizavo ir analizavo. Dažniausiai pasitaikiusios šiukšlės – cigarečių nuorūkos, maisto pakuotės, transporto priemonių dalys. „Bus organizuojamas analogiškas žygis aplink Lietuvą. Aš planuoju prisijungti, nes matau tokių iniciatyvų prasmę“, – sakė Donata.
Šešiolikmetis Ąžuolas Rudnickas iš Rokiškio pasakojo apie penkių jaunuolių sugalvotą iniciatyvą „Trashsitis”. Ąžuolas dalinosi mintimis apie jaunus žmones Lietuvos regionuose, kaip jie mato aplinkosaugines problemas, ką gali jaunimas ir kodėl reikia veikti jau šiandien.
Projekto Precious Plastic komandos narė Žiedūnė Morkūnaitė savo kalboje aiškino apie plastiko įsigalėjimo, rūšiavimo bei perdirbimo tendencijas. „Plastikas yra patvari, ilgaamžė, lengvai apdirbama medžiaga. Problema atsirado, kai plastiką pradėjome naudoti vienkartinių produktų gamybai“, – sakė Žiedūnė.
Pagalbininkai virtuvėje – sliekai
Geografijos mokytoja ir tvaraus gyvenimo būdo puoselėtoja Gintarė Dambrauskaitė dalinosi beatliekio gyvenimo privalumais ir trūkumais. „Sąmoningas gyvenimas mažinant sukuriamų atliekų kiekį skirtas pagerinti gyvenimo kokybę, palengvinti kasdienybę ir atverti galimybes į laisvesnę būtį. Jei tam tikros praktikos apsunkina ir blogina jūsų gyvenimo kokybę, siūlau savęs paklausti – ar man to tikrai reikia?”, – mintimis dalinosi Gintarė.
Apie žiedinės ekonomikos galimybes, problemas susijusias su vartojimu, gamintojo atsakomybės principo įgyvendinimu, tendencijas ir praktinius patarimus, siekiantiems kurti verslą, dalinosi „Cupcup” įkūrėjai Valdonė Daugėlaitė ir Irmantas Šuškevičius.
Norintiems tvariai gyventi, atliekų rūšiavimas bei kompostavimas tampa ypač aktualus. Tačiau, ar šis atliekų tvarkymo būdas įmanomas gyvenant mieste? „Tikrai taip”, – sako kompostavimo, įdarbinant sliekus, buto virtuvėje pradininkė Lietuvoje Aurelija Olendraitė. „Vos išgirdus apie sliekus virtuvėje, pirmiausia ši idėja daug ką išgąsdina, taip pat ir mane. Tačiau prisijaukinus idėją dėl kilnaus tikslo, ji plinta kaip virusas”, – pasakojo Aurelija.
Įsitraukė ir vietinis jaunimas
„Urban Earth Lovers” komanda festivalio vietoje praleido savaitę. Čia miesto minimalsitės apsistojo ir miegojo ant senų basųjų karmelitų vienuolyno grindų. Naktį pro sunkiai užsidarančius medinius langus stebėjome žvaigždes, o anksti ryte pabusdavome nuo labai retos varlės „koncerto”.
Visą savaitę padėjome įrengti festivalio erdves ir vedėme Zero waste stovyklą Rokiškio jaunimui. Būtent vietinis jaunimas ir pagamino festivalio dekoracijas.
Aplink surinkti vyno buteliai, konservų skardinės ir seni stiklainiai pavirto žvakidėmis. Durys, rašymo lentos ir kėdės rastos jau seniai uždarytoje Antalieptės mokykloje buvo panaudotos festivalio dirbtuvių įrengimui. Vietinio jaunimo iniciatyva senos paletės buvo paverstos kėdėmis ir staliukais. Išardėme seną malkinę, o iš likusių medžiagų pagaminome rūšiavimui tinkamas šiukšlių dėžes, kurias toliau naudos antalieptiškiai.
Festivalis paliko daug įspūdžių dalyviams, tačiau savanoriams ir vietiniam jaunimui renginio patirtis pakeitė požiūrį į ekologiją. „Aš dabar kitaip matau žemę, man gera būti gamtoje, nenoriu, kad mūsų planeta pasikeistų”, – po festivalio sakė šešiolikmetis Stanislovas.
„Aš anksčiau nežinojau, kad turime tiek nedaug laiko sustabdyti klimato pokyčius. Dabar aš pats stengsiuosi keistis”, – mintimis dalinosi savanoris Simonas.
Ką vertėjo daryti kitaip?
Nors organizatoriai stengėsi kuo daugiau maisto produktų nupirkti iš vietinių ūkių, maisto pakuočių atliekų nepavyko išvengti. Saulės baterijų taip pat nebuvo. Scenų apšvietimui, renginio įgarsinimui, apgyvendinimui ir logistikai buvo naudojama įprasta elektros energija. Verta pripažinti, kad yra kur tobulėti ir siekti, kad kitąmet pavyktų dar labiau sumažinti festivalio neigiamą poveikį aplinkai.
Mums festivalis padėjo išgryninti mintis, susiburti ir apsikeisti idėjomis su bendraminčiais. Matome prasmę ir poveikį, kurį mūsų darbas atnešė dalyviams, vietos bendruomenei ir rajono jaunimui. Būtent todėl tęsime ir kviečiame prisijungti kitąmet.