L. Matulis pasakoja, kad bitininkystė jam artima buvo nuo pat mažumės – šiuo amatu, kiek jis save pamena, užsiėmė jo tėvai. Matydamas, kaip su bitėmis darbuojasi tėvai, Linas pats pradėjo tuo domėtis. Nors buvo išvažiavęs mokytis į Vilnių, ten studijavo Marketingą ir reklamos kūrimą, tačiau, supratęs, kad ši sritis – ne jam, grįžo atgal į tėviškę ir pradėjo periminėti iš tėvų įgytas žinias.
„Mokydamasis dar antrame kurse supratau, kad ši sritis – ne man, bet mokslus pabaigiau, nes suvokiau, kad tai, ką išmoksiu, galėsiu pritaikyti ir bitininkystėje – pavyzdžiui, pagerinsiu bityno marketingą. <...> Šiuo metu turime 120 bičių šeimų, kurios vidutiniškai per sezoną suneša nuo 8 iki 10 tonų medaus – jeigu geri metai. Kai aplink mus būdavo geri, nesugadinti vasariniai rapsai, tuomet medaus galėjo būti ir iki 12 tonų per sezoną”, – pasakoja L. Matulis.
Intensyvūs purškimai žudo bites
Paklausus Lino, ką jis turi omenyje, sakydamas, jog tada rapsai buvo nesugadinti, vaikinas patikina, kad tai susiję su pesticidais: „Seniau būdavo taip, kad tie purškimai būdavo ne tokie intensyvūs, ir tie patys pesticidai nebuvo tokie stiprūs, sakykime taip. Tada nebuvo tokio didelio bičių mirštamumo. Kažkur prieš dešimtmetį mūsų bityne buvo didžiausias nuopuolis.
Kadangi šalia augdavo vasarinių rapsų pasėliai ir jie būdavo intensyviai purškiami, todėl bitėms, surenkant žiedadulkes, sutrikdavo jų koordinacija, navigacinė sistema, būtent dėl chemikalų, ir jos nebeatskirsdavo iki avilio arba, jei ir atskirsdavo iki jo – nesugebėdavo į jį įskristi. Jos išsekdavo, būdavo nusilpusios, tada tiesiog mirdavo. Tokiais atvejais, kaip pats sakau, aplink avilį gali saujomis nuo žemės imti bites, nes jos apsinuodijusios.”
Tada iš 120 šeimų Matulių šeimai liko tik 40 šeimų bičių, o buvusį šeimų skaičių bitininkai atkūrė investuodami sutaupytus pinigus. Šiuo metu Lietuvoje, anot Lino, nemažai žmonių avilius įsigyja ir dėl grožio, kad vienas kitas avilys papuoštų sodybą. Tačiau Matulių šeimai bitės yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis – šeimos verslas.
„Pasaulinės tendencijos tokios – Amerikoje bitininkų labai mažėja, Europoje taip pat. Lietuvoje bitininkų skaičius auga – dėl to džiaugiamės. Tačiau tuo pačiu, turiu pasakyti, kad bitininkystė Lietuvoje nėra labai vertinama, vis dėlto labiau atsižvelgiama į ūkininkų norus, o ne bitininkų”, – sako pašnekovas.
Auginamos monokultūros – problema
Anot Lino, dėl nekontroliuojamų laukų purškimų bitininkaujant kyla daug sunkumų. Anksčiau, pasak pašnekovo, ūkininkai į bitininkus ir bites žiūrėjo palankiau – kaip tik kviesdavosi šalia laukų atvežti avilius, kad bitės galėtų ūkininkų laukuose darbuotis. Dabar, anot L. Matulio, auginamos vien monokultūros ir bitės ūkininkams neberūpi.
„Taip, reiktų didesnės kontrolės, nes dabar, nors ir yra nustatyti reikalavimai, tačiau niekas netikrina, kaip iš tiesų tas ūkis yra prižiūrimas, ar tikrai naudojami tam tikros paskirties chemikalai, ar jie nekenkia. Amerikoje situacija – košmaras. Ten dar blogiau – nuolatos auginamos monokultūros, o tai reiškia, kad bitės visą sezoną turi valgyti tą patį per tą patį.
Įsivaizduokite, jeigu jums nuolat reiktų valgyti tik pomidorus arba agurkus. Tikiu, kad panašių situacijų yra ir Lietuvoje, tačiau pas mus, aplink Kėdainius, dar yra toji žiedinė įvairovė, kurios reikia bitėms”, – tikina L. Matulis.
Klimato kaita taip pat palieka pėdsaką
Klimato kaita, anot bitininko Lino, taip pat turi įtakos bičių gyvenimui. Klimatas šiltėja – vis dažniau ir ilgiau būna labai karšta bei iškrenta vis mažiau kritulių. Tokios oro sąlygos lemia tai, kad sumažėja ir medaus kiekis, o bitės irgi nebeturi kuo misti: „Kartais būna taip, kad bites ištinka badas – tai viena iš pagrindinių pasekmių, susijusių su klimato kaita.
Oro pokyčiai – dideli karščiai bei sausros – pastebimi ir bičių elgesyje. Jos tampa irzlios, piktos. Dėl to per karščius stengiamės prie avilių tvarkytis kuo anksčiau ryte arba vakare.”
Medaus kokybės nustatymo tyrimai, anot Lino, parodo, kad meduje atsiranda ir tam tikrų chemikalų: „Būna, kad atranda ir švino meduje, ar net antibiotikų. Ar taip yra ir Lietuvoje – nesu tikras, tačiau užsienyje, kiek esu girdėjęs, taip atsitinka. Dėl ko? O gi dėl to, kad kai yra purškiami rapsai, niekas nežino, kokia tiksli naudojamų chemikalų sudėtis. Taip meduje ir atsiranda antibiotikų – pats į avilį nieko juk nepili, o kur bitės nuskrenda – nesukontroliuosi.”
Kas trečias kąsnis – bičių dėka
Linas tikina, kad bitininkystės Lietuvoje prognozės – gana liūdnos. Europoje bei Amerikoje – tas pats. L. Matulis pasakoja, kad vienas Amerikos lietuvis jam pasakojęs, jog amerikiečiai net nepagrįstai bijo bičių, o joms atsiradus – jas naikina. Auginamos monokultūros, kurios nežydi, o tokiuose ištisuose laukuose bitės neturi kuo maitintis.
Lino mama Rasa pasakoja, kad nusakyti bičių svarbą trumpai – labai sunku: „Rodosi, toks mažas vabzdys, bet žmonės neįsivaizduoja ir nesuvokia, kokį svarbų vaidmenį bitės atlieka. Jei neliktų vabzdžių apdulkintojų, tai labai pasikeistų tai, ką dedame ant savo pietų stalo per keliasdešimt metų, nes praktiškai, kas trečias mūsų kąsnis – bičių dėka.
Nueini į parduotuvę – akys raibsta ištisus metus – nebeturime nei jokio sezoniškumo – nieko, galime visko, kada norime, įsigyti. Nesvarbu, iš kur atveža tas daržoves ar vaisius, bitės reikalingos visur – ir Lietuvoje, ir Graikijoje. Jei nebūtų apdulkintojų tiesiog pradėtų nykti gamta, sakyčiau, kad mes nevertiname tai, ką turime. Jau dabar apie 40 tūkst. rūšių vabzdžių apdulkintojų yra ties išnykimo riba. Atrodo, mes to nematome, nepastebime, bet juk kiekvienas turi savo misiją gamtoje.”
Rasa teigia, kad yra labai nesąžiningų ūkininkų, kuriems bitės visai nerūpi – nors ūkininkai turi pranešti bitininkams apie planuojamus purškimus bei juos vykdyti vakarop, tačiau ne visi laikosi šių reikalavimų: „Nors atsiranda ir sąmoningesnių ūkininkų, tačiau tai vyksta dar pakankamai lėtai.”
Apie ekologiją galvoja jauni žmonės
Rasa bitininkauja nuo 1985-ųjų metų. Pašnekovė pasakoja, kad pastebi, jog ypač ekologija ir aplinkosauga bei medaus kokybe susidomėjusi jaunoji karta: „Jauni žmonės labai palankiai žiūri į bičių produkciją ir supranta, kad tiek jų, tiek medaus naudą.”
Moteris paantrino, kad klimato kaita bei orų permainos tikrai pastebimos: „Pažvelkime, kad ir paskutinius metus – pernai buvo nežmoniškai karšta, užpernai liūtys, trunkančios po pusantro mėnesio. Nei karštis, nei nuolatinis lietus bitėms nėra naudingas. <...> Tokius orus lemia šiltnamio efektas, nors mes gyvename dar dėkingoje vietoje, nei prie vandenynų, nei dykumingose vietovėse, mus dar aplenkia stiprūs uraganai.
<...> Net šiandieninė aktualija – miškų kirtimas, šis procesas taip pat atsiliepia bitėms – pamažu dingsta gamtinė įvairovė, kuri joms reikalinga, kad jos galėtų prisirinkti kuo įvairesnio nektaro ir taip stiprinti savo imuninę sistemą.”
Atkreipia dėmesį ir į vartojimą
Rasa neneigia technologijų reikalingumo, tačiau bitininkė pastebi, kad naujai atsirandančios technologijos dažnai prasilenkia su mus supančia aplinka. Anot pašnekovės, visur reikalingas balansas – tarp technologijų ir gamtos – taip pat: „Žmogus savo besaikiu vartotojiškumu ir sąmoningumo nebuvimu pats sunaikins jį supančią aplinką.”
Bitininkė pastebi, kad pesticidų tarša kenkia ne tik bitėms, augantiems augalams, bet ir pačiam dirvožemiui. Rasa prisimena, kad anuomet, dar besimokydama dabartiniame A. Stulginskio universitete, turėjo žinoti apie 10–15 skirtingų žemės ūkyje naudojamų chemikalų, kurie apsaugodavo nuo piktžolių ar tam tikrų kenkėjų. Šiuo metu tokių chemikalų, naudojamų žemės ūkyje, anot pašnekovės, skaičiuojama virš 400.
„Neslėpsiu, pati į ekologiškus produktus parduotuvių lentynose žiūriu gana skeptiškai. Tam, kad maisto produktas būtų iš tiesų ekologiškas reikia didelės ūkininko atsakomybės ir didelio jo sąmoningumo”, – teigia Rasa.