Praėjusį sezoną kasdien rasdavo po 400 baravykų
Prieš keletą dienų Justyna Mackevič grybautojams skirtoje „Facebook“ grupėje pasidalino vieniems pasigėrėjimą, o kitiems pavydą keliančiomis pirmųjų šio sezono grybų nuotraukomis. Kol vieni skundžiasi, jog jų apylinkėse jokių grybų dar nematyti, įgudusi grybautoja jau spėjo prisirinkti visą glėbį ankstyvųjų voveraičių. Jos moterį pradžiugino birželio 18 d.
„Esu didelė grybų ir kitų miško gėrybių mėgėja. Nuo pat mažens grybauju savo malonumui. Šiemet pirmojo apsilankymo miške metu tvyrojo šviežias oras, buvo sausra. Grybų gausa negaliu pasigirti, tačiau grįžau ne tuščiomis. Grybauju Šalčininkų rajone – čia miškai išties džiugina“, – teigia J. Mackevič.
Pakeliui moteris rado ir porą lopinėlių žemuogyno, kuriame prisirinko pamiškėje augančių smulkių uogų. Pašnekovė neslepia, jog grybaudama šio krašto miškuose dažnai namo grįžta su įspūdingu laimikiu, kuriuo mėgsta pasidžiaugti kartu su kitais grybautojų grupės nariais.
Pati J. Mackevič labiausiai mėgsta rinkti baravykus. „Jų grožis ir skonis neapsakomas. Praėjusį sezoną per dieną mažiausiai būdavo 200 baravykų, o būdavo ir virš 400. Taip pat smagu žaliuokes rinkti – gražūs ir skanūs grybai, augantys smėlynuose, prie apaugusio kelio. Esu neišranki ir valgau daug grybų – nuo kelmučio, kai kurių ūmėdžių, voveraičių, baravykų, raudonikių ir kitų“, – vardina ji.
Savo pirmuoju laimikiu grupėje suskubo pasigirti ir Danutė Lukauskaitė-Dirmeitienė. Birželio 20 d. moteris pririnko pilną kibirą voveraičių.
„Grybavimas – tai mano laisvalaikis. Grybaudama atsipalaiduoju, viską užmirštu. Labai mėgstu miške vaikščioti – taip daryti įpratino močiutė. Šios voveraitės man pirmos šiemet, jas radau pavažiavusi 10 km nuo Palangos. Kitų grybų čia dar nėra“, – aiškino moteris.
Sėkmingiausias metas grybautojams prasideda nuo liepos
Mikologo Jono Kasparavičiaus teigimu, didžiausia tikimybė iš miško grįžti su pilna grybų pintine yra liepos – rugsėjo mėnesiais. Kai kuriais metais grybų dar randama ir spalio mėnesį. Vis dėlto, mikologas perspėja, kad nepatyrusiems grybautojams net ir pačiame sezono įkarštyje apie pilną pintinę gali tekti tik pasvajoti.
Panorusius grybauti labiausiai jaudinantis klausimas – kur ieškoti grybų? Žinant, kokiose vietose dažniausiai sutinkami mūsų pamėgti grybai, grybauti bus kur kas paprasčiau.
„Visi grybautojų labiausiai ieškomi grybai įvairiuose Lietuvos regionuose auga kiek skirtinguose miškuose, o ir meteorologinės sąlygos juose kartais labai skiriasi. Pagrindinė taisyklė yra ta, kad grybai konkrečiu metu auga toje vietoje, kur tuo metu susidaro palankiausios jų derėjimui sąlygos. Tas sąlygas būtų galima pavadinti mikroklimatinėmis, nes kalbame apie labai mažą plotą“, – teigia jis.
J. Kasparavičius atkreipia dėmesį į tai, jog yra dar vienas veiksnys, nuo kurio labai priklauso grybų derėjimas.
„Visi jie yra fiziškai susiję ir priklausomi nuo medžių, todėl ir jų derėjimas dar priklauso nuo konkrečios rūšies medžio amžiaus ir būklės, jo reakcijos į aplinkos sąlygas. Todėl net ir nelabai grybus išmanantiems grybautojams konkrečiame miške reikėtų ieškoti nors vieno ar keleto „pirmų“ grybų, o po to jau ieškoti panašių vietų į tą, kurioje grybą radote. Panašaus reljefo, samanų, kerpių, žolių dangos ar, atvirkščiai, plikų vietų“, – aiškina mikologas.
Pirmasis šiemet išdygo bobausis, po jo – įvairūs „šungrybiai“
Pašnekovas pabrėžia, jog kiekvienas grybavimo sezonas būna kažkuo savitas ir kitoks nei buvusieji – nėra buvę dviejų vienodų metų su vienodais pavasariais, nes jie visuomet buvo ir bus skirtingi.
„Bendra būna gal tik tai, kad iš pradžių pavasaris lėtai įsisiūbuoja arba, kitaip tariant, būna labai permainingi ir nepastovūs orai. Dažniausiai jie būna vėsūs. Bet kuo toliau, artėjant pavasario pabaigai ir vasaros pradžiai, tuo veiksmas greitėja, o bendras vaizdas kasmet darosi panašesnis. Kalbu apie gamtos vaizdus, medžių pumpurų sprogimą, beržų, klevų, ąžuolų, ievų žydėjimą. Šių reiškinių laikas įvairiuose regionuose kiek skiriasi, o ir tame pačiame rajone kiek nesutampa. Miestuose tai įvyksta anksčiau, kur nors viduryje miško – vėliau“, – aiškina mikologas.
Anot jo, taip ir šiais metais – kas „laiku“, kas kiek „vėliau“. „Pavasario gale jau stebime tik augančius ir nokstančius kai kurių medžių vaisius ar besiruošiančias žydėti liepas. Nežiūrint pradžios ankstumo ar vėlumo, galutinis rezultatas savo laiku būna vis toks pats. Viskas suspėja įvykti. Grybų sezonas irgi kasmet vis kitoks, irgi prasideda lėtokai. Patys pirmieji pavasario grybai šiais metais, kaip ir priklauso, pasirodė tik nutirpus sniegui. Na, taip, jų niekas nerenka ir dauguma net nepastebi, bet, jei jau kalbame apie grybų sezoną ir jo ypatumus, tai turėtume atkreipti dėmesį ir į juos“, – teigia pašnekovas.
J. Kasparavičiaus teigimu, pirmieji didieji bobausiai kai kur, pavyzdžiui, Dzūkijoje pasirodė dar prieš Velykas. Taip pat ir įvairūs kiti „šungrybiai“, tarp jų ir reti. Kai kurie tinkamose vietose netgi labai gausiai augo.
Mikologas pastebi, jog kai kurie kiti grybai šiemet visai nepasirodė ir matyt ne todėl, kad jiems buvo per šalta, o dėl kitų priežasčių. Kiekvienos rūšies grybai turi savo poreikius, savo gyvenimo ritmus. Kažkur vėl mažai lijo ar visai nelijo, o sniegas šiais metais nutirpo anksti. Pirmos voveraitės kai kuriais metais yra pasirodžiusios ir anksčiau, bet ir praeityje visko yra buvę – buvo ir dar vėliau pasirodę. Tas pats galioja ir kitų rūšių grybams.
„Taip, mes norime, kad kasmet ir baravykai, ir raudonviršiai, ir voveraitės pasirodytų vis anksčiau, o dar geriau vis tą pačią dieną, kaip Joninės. Būtų tikra šventė. Deja, bet taip gali būti tik virtualioje realybėje. Kaip savo laiku pavasaris, taip ir grybų augimo, o tuo pačiu ir grybavimo sezonas tik įsibėgėja ir pabaigoje įsitikinsime, kad jis, kaip ir kiekvienais metais, buvo unikalus. Kasmet vis kitoks ir kartu panašus. Ilgesniam laikui jį pristabdyti tegalėtų tik užsitęsusi sausra“, – įsitikinęs pašnekovas.