Naujas valgymo būdas: dingsta įtampa ir pagerėja savijauta

Savaitgalį „Litexpo“ parodų centre vykusioje „Ekologikos“ parodoje buvo diskutuojama ne tik apie žalą ir pagalbą aplinkai. Be ekologiško būsto, atliekų rūšiavimo patarimų, parodoje daug dėmesio skirta žmogaus sveikai gyvensenai, mitybai. Viena iš aktualiausių vystomų temų buvo lėto maisto filosofija. Ką reikia apie tai žinoti?

Dabar esant be galo greitam gyvenimo ritmui žmonės viską daro skubėdami: apsipirkinėja, bendrauja su šeima, valgo. Maistas šiandien tapo „trumpa stotele“ tarp kasdienių darbų. Populiarėja ne tik greitas maistas, bet ir greitas valgymas. Tačiau kita visuomenės dalis, matydama šį virsmą, ima propaguoti „lėto maisto filosofiją“.

Judėjimas iš Italijos

Susitikti su draugais, šeima, kolegomis ir pasimėgauti maistu, gera kompanija, poilsiu tampa vis sudėtingiau. Lėto maisto filosofija sako, kad valgyti reikia mėgaujantis maistu, bendraujant su šeima, draugais. Lėto maisto judėjimas Lietuvą pasiekė iš Italijos.

Filosofijos pradininkas, italų žurnalistas, maisto bei vyno ekspertas - Carlo Petrini. Pasibaisėjęs greitu maistu, žmonių bendravimu ir nuolatiniu skubėjimu kiekviename gyvenimo žingsnyje ir itališku identitetu susirūpinęs žurnalistas kartu su keliais bendraminčiais surengė protesto demonstraciją, o netrukus įkūrė „Lėto maisto judėjimą“ (Slow food movement). Šis charizmatiškas, plačiai besišypsantis, energingai gestikuliuojantis, maisto Don Žuanu vadinamas žmogus savo patriotinę veiklą laikė viso labo žaidimu nė nenujausdamas, kokį mastą ji įgaus. Vos po trejų metų Paryžiuje Petrini organizacija tapo „Tarptautiniu lėto maisto judėjimu“, paskelbdama savo misiją – ginti teisę į skonį.

Valgymas neskubant užfiksuotas dar prieš mūsų erą

Viena iš greito maisto filosofijos skelbėjų Lietuvoje yra Alvyda Eigminienė. Moteriai priklausantys restoranai skirti šeimoms, norinčioms kartu praleisti daugiau laiko, pabendrauti ir skaniai pavalgyti, išbandyti naujus patiekalus ar gėrimus.

„Tas, kas gyvena lėto maisto filosofija, nesivaiko mados. Jie tiesiog tai daro. Vienur stipriau, kitur lėčiau, bet kiek tai įmanoma mūsų kasdienybėje. Vienas iš tvirčiausių ir galbūt kertinis lėto maisto filosofijos akmuo yra kultūra“, – savaitgalį vykusioje Ekologikos parodoje, skaitydama pranešimą apie lėto maisto filosofiją, akcentavo A. Eigminienė.

Anot jos, lėto maisto filosofija buvo propaguojama dar prieš mūsų erą. Puikūs pavyzdžiai atsispindi Biblijoje, kur rašoma apie paskutinę vakarienę. Ji akcentuoja, kad lėto maisto filosofijos pasaulis neužmiršo degustuojant vyną.

„Pasaulis susižavėjęs degustuoja vynus ir nebūtinai kaip vyną. Degustuoja vynus tuos, kuriuos sukūrė vienuoliai vienuolynuose, puoselėjo metų metais, kurie išnešė tą kultūrą ir senuosius receptus. Tai yra dalelė gamtos, jau nekalbant apie technologijas, kurios vėliau leido pagerinti kokybę“, – pasakoja A. Eigminienė.

Maistas nėra pietų tikslas

Lėto maisto filosofijos sekėja ir kelių restoranų savininkė sako, kad jos verslo pagrindinė idėja yra leisti vaikams pabūti su tėvais ilgiau nei 7 minutes per dieną. Maistas neturi tapti susibūrimo tikslu. Valgymas yra tik pašalinis veiksmas restorane, naujų patiekalų išbandymas, naujas potyris, o bendravimas su artimaisiais privalo būti pagrindinis pusryčių, pietų, vakarienės akcentas. Todėl A. Eigiminienės restoranuose tarp pirmo ir antro patiekalų daroma pusės valandos pertrauka, kad organizmas spėtų įsisavinti maistą, o žmonės pasikalbėti ir pasidalinti įspūdžiais.

Moters restoranuose pagrindiniai patiekalai ruošiami iš ekologiškos avienos. Ji su šeima pati augina avis, kurių mėsa patiekiama restoranuose. Moteris pasakoja, kad panaudojama ir avies vilna panaudojama kailiukams daryti, o medžiagos, kurių žmogus nevalgo, patenka į jų šeimos tvenkinį, kur gyvena upėtakiai. A. Egminienė juokauja, kad ir jos žuvys maitinasi sveikai. Taip nesusidaro jokių atliekų.

Lėkštėje tik žmogui pažįstami maisto produktai

A. Eigminienė pabrėžia, kad pagal lėto maisto filosofiją žmogus turi valgyti maistą, kurį pažįsta. Tačiau kartais pasitaiko ir išimčių.

„Bet mes esame Lietuvoje. Negalime pažinti gamintojo, pavyzdžiui, alyvuogių vyno, bet jau dabar nebeįsivaizduojame gyvenimo be jo. Ir tiesiog vadovaujamės rekomendacijomis, pasižiūrime, kad žaliava iš ekologiško ūkio. Kad žmogui būtų malonu valgyti, jo organizmas tinkamai priimtų maistą, pasisavintų reikalingas medžiagas, maistas lėkštėje turi būti užaugintas ne toliau nei 50 km. spinduliu“, – pasakoja lėto maisto filosofijos sekėja.

Įgyvendinti 50 km spindulio reikalavimą nėra lengva, tačiau A. Eigminienė sako, kad jei bent vienas lėkštėje esantis produktas atitinka šią taisyklę, tuomet organizmas atpažins ir kitą maistą. Tačiau svarbiausia valgyti lėtai, pasimėgaujant maistu, leidžiant į kraują patekti žmogui reikalingoms maistingoms medžiagoms. Tokiu atveju pagerės savijauta, žmogus jaus mažiau įtampos bei turės daugiau energijos.