Pirmiausia rekomenduoja atsisakyti menkių kepenėlių
Aplinkinių teritorijų tarša, didelis azoto ir fosforo junginių patekimas į vandenį ir eutrofikacija – pagrindinės priežastys, kodėl Baltijos jūra jau ilgą laiką vadinama viena iš labiausiai užterštų jūrų pasaulyje.
Dar visai neseniai, prieš keletą metų buvo uždrausta tiekti į prekybą konkrečių firmų produktus iš Baltijos menkių kepenėlių, nes šiose žuvyse dioksinų kiekis gerokai viršijo normą. Tiesa, dioksinų poveikio žmogui iškart pastebėti neįmanoma, kadangi jo poveikis yra ilgalaikis. Kartu su užteršta žuvimi suvartojamas didelis kiekis dioksinų siejamas su vėžio vystymusi, mutacijomis.
Pasak Lietuvos gamtos fondo specialisto Roberto Staponkaus, menkių kepenėlėm taikomos kelis kartus didesnės leistinos teršalų normos nei pačiai žuviai. „Taip yra todėl, kad kepenys yra organizmo „filtras“, todėl jose sukaupiama gerokai daugiau teršalų nei žuvies mėsoje. Tiesa, įvairių tipų teršalai didesniais kiekiais taip pat kaupiasi žiaunose, ikruose ir riebaliniame audinyje“, – teigia jis.
Dar 2011 metais aptikti menkių produktai gerokai viršijo dioksinų normas, kurie pasižymi itin dideliu toksiškumu. Dioksinais užterštos žuvys nerekomenduojamos jauniems žmonėms, o ypač moterims, kadangi gyvenimo eigoje padidėja tikimybė turėti reprodukcijos sutrikimų.
„Nors sukaupiamų teršalų kiekis skiriasi nuo žuvies amžiaus, sugavimo laiko ir vietos, tačiau tokio produkto kaip Baltijos menkių kepenėlės siūlyčiau atsisakyti“, – pataria R. Staponkus.
Saugiau rinktis žuvis iš vidaus vandens telkinių ir Kuršių marių
Didesnius teršalų kiekius sukaupia didesnės žuvys (įprastai plėšriosios), kurios yra aukštesniame mitybinės grandinės lygyje. Dėl šios priežasties didžiausios ir riebiausios žuvys pasižymi didžiausiu sukauptų teršalų kiekiu. Kasdieniam vartojimui R. Staponkus rekomenduoja rinktis nedideles, trumpo gyvenimo ciklo žuvis, tokias kaip strimelė (Baltijinis silkės porūšis), bretlingius (geriau žinomi kai šprotai) ar stintas.
„Renkantis didelę žuvį iš Baltijos jūros, pavyzdžiui, lašišą, šlakį ar menkę, rekomenduočiau rinktis liesesnes žuvis, kurios turi mažiau riebalinio audinio. Vertinant taršos atžvilgiu, saugu rinktis žuvis, sugautas vidaus vandens telkiniuose ir Kuršių mariose“, – tikina Lietuvos gamtos fondo atstovas.
Gamtosaugininkas pastebi, jog pastaruoju metu Baltijos jūros tarša, į jūrą patenkanti iš sausumos, mažėja. Tiesa, sugautų žuvų užterštumas labai priklauso nuo vietovės, kurioje žuvis sugauta. „Atviroje Baltijoje ir šalia didelių uostų ar intensyvios pramoninės gamybos teritorijų tarša skiriasi, o tai atsispindi ir žuvies sukaupiamuose teršaluose. Todėl vienareikšmiškai bendrą Baltijos žuvų būklę vertinti sudėtinga“, – teigia jis.
Tiek Europoje, tiek kitur pasaulyje auginamos žuvies šėrimui naudojami pašarai yra menkai reglamentuoti, todėl žuvys gauna didelius kiekius antioksidantų, o per žuvis ir pats vartotojas. Pasak R. Staponkaus, sunku pasakyti, ar tokia žuvis yra nors kiek sveikesnė nei sugauta Baltijos jūroje.
„Pirmiausia siūlyčiau atkreipti dėmesį į žuvies kilmės regioną ir rinktis mažiau žuvies, atkeliavusios iš Kinijos ar Pietryčių Azijos, kur nereglamentuotas nei pašarų, nei farmacijos priemonių akvakultūroje naudojimas“, – rekomenduoja pašnekovas.
Suvartojamą žuvų iš jūros kiekį reikia riboti
Dietologė Vaida Kurpienė taip pat pastebi, kad vienos žuvys yra labiau linkusios kaupti teršalus nei kitos. „Kuo ilgiau žuvis gyvena ir kuo ji riebesnė, tuo daugiau teršalų žuvyje prisikaupia. Riebalas turi polinkį kaupti teršalus, o jei žuvis gyvena ne porą mėnesių, o žymiai ilgiau, tai natūralu, kad pro ją praeina daugiau užteršto vandens“, – aiškina dietologė.
V. Kurpienė rekomenduoja riboti jūros vandenyse augusių žuvų suvartojamą kiekį – iki 200 gramų per savaitę moterims, kurios dar planuoja susilaukti vaikų, ir iki 400 gramų tiems, kas nebeplanuoja. Šie skaičiai nustatyti atsižvelgiant į dioksinų sukeliamą vėžio ir mutacijos riziką.
Pasak dietologės, kur kas mažiau užteršti vandenys – Šiaurės Atlanto vandenynas bei Šiaurės jūra, iš kurių žuvį galima valgyti drąsiau.
„Mažiausiai bijoti galima žuvies, kuri yra užauginama tvenkiniuose – tokios žuvies suvartojamo kiekio riboti nereikia. Ji kokybiškesnė nei žuvis, auginama natūraliuose vandens telkiniuose ir negauna tiek daug taršos“, – teigia pašnekovė.
Kita vertus, net ir tvenkiniuose auginama žuvis ne visada yra sveikesnė – tai priklauso ir nuo to, kuo žuvys yra šeriamos. Nors įprastai joms duodamas kokybiškas, subalansuotas pašaras, kartais jos gali būti šeriamos pašarais iš menkaverčių žuvų, sugaunamų Baltijos jūroje, miltelių.
Nepaisant to, svarbu nepamiršti, jog žuvis – mitybos piramidėje svarbią vietą užimantis produktas, kuris būtinai turi atsidurti žmogaus racione. Dietologai ir mitybos specialistai rekomenduoja stengtis valgyti žuvį 2 kartus per savaitę, apie 300 gramų.
Siūlo vengti konservuotų žuvies produktų ir gaminti patiems
„Natūralus tunas yra atvėsintas arba šaldytas. Aš netikiu, kad vien dėl kainos daug kas Lietuvoje galėtų sau leisti valgyti tuną taip dažnai, jog tai pakenktų sveikatai. Mūsų šalyje dažniausiai valgomas konservuotas tunas“, – aiškina V. Kurpienė.
Dietologę stebina, jog daug kas rekomenduoja valgyti tuną skardinėse. „Net jei perkate konservuotą tuną savo sultyse, tai nėra vien tik tunas ir vanduo – tai termiškai apdorotas produktas. Žuvį iš skardinės galima valgyti tik visiškai kraštutinėse situacijose, kai niekaip neįmanoma maisto pasigaminti patiems“, – tikina pašnekovė.
Dietologė siūlo vengti žuvies skardinėse ir įprasti žuvį gamintis patiems. Pasigaminti žuvies vakarienei ilgai neužtrunka, V. Kurpienės teigimu, kokybiškam žuvies paruošimui pakanka vos 15-20 minučių.
„Tai tikrai paprasta, tiesiog mažai valgome žuvies ir nesame įpratę jos gaminti. Kur kas paprasčiau atrodo atsidaryti skardinę ir valgyti, nors pačiam gaminant tai ne tik neužtrunka daug laiko, tačiau ir būna kur kas skaniau“, – teigia dietologė.