Išgyvenimas dėl ukrainiečių, baimė dėl karo Lietuvoje, nerimas dėl ateities. Nėra žmogaus, kurio vienaip ar kitaip nebūtų palietęs karas Ukrainoje. Kad jis bus, nei vienas nesapnavome baisiausiame košmare, o štai šiandien tai jau nebe sapnas, o realybė, esanti visai šalia mūsų. Daug neesminių dalykų nebeteko prasmės. Persipynusių, neretai nebekontroliuojamų mūsų pačių veiksmų ir jausmų paletė išmuša iš vėžių ir pačius stipriausius. Kokie jausmai aplanko dažniausiai, kodėl taip jaučiamės, kaip padėti sau ir savo vaikams bent kiek nurimti, susikaupti dirbti pasakoja psichologė Gintarė Pupinytė.
Pyktis, pasišlykštėjimas, šokas, nerimas, gailestis ir bejėgystė
„Paauglė konsultacijoje pasakoja, kaip šiandien mokykloje visi kalba apie karą. Klausiu, kaip ji dėl to jaučiasi. „Liūdna“, atsako ji. Liūdesys šiandien kabo ore taip tirštai, kad nors peiliu pjauk. Bet liūdesys nevaikšto vienas, tad einame gilyn. Po liūdesiu yra pyktis, kad tai iš viso vyksta, kad nesiimama greitų sprendimų. Pasišlykštėjimas, kad pasaulis yra toks žiaurus. Baimė, nes šiandien yra Ukraina, o rytoj galime būti mes. Gailestis, nes skauda, kad jie dabar išgyvena tokį pragarą. Taip pat šokas ir sąstingis, nes neaišku, ką daryti“, – sako psichologė G. Pupinytė.
Psichologė teigia, kad niekam nežinant, kas bus po to, laukimas ima spengti: „Laukti labai sunku, kyla nerimas, kuris verčia kažką daryti: pirkti maistą, o gal tualetinį, kas suteikė tam tikrą kontrolės jausmą prieš kelis metus. O gal krautis kuprinę ir pasiruošti emigruoti? Bet vienas iš šlykščiausių jausmų yra bejėgystė. Ar aš galiu kažką realiai vertingo padaryti, kas bent kiek pagerintų situaciją Ukrainoje?“
G. Pupinytė sako, kad liūdesyje yra tiek daug baimės ir kitų jausmų, kad pats liūdesys sumenkėja: „Visi žinome, kad karas vyksta kažkur pasaulyje visada – toliau, arčiau. Kai žmonės miršta Venesueloje ar Šiaurės Korėjoje, tai taip toli, kad mus tai natūraliai mažiau paliečia. Bet kai tai vyksta prie pat, tai šokiruoja. Ir tam neįmanoma pasiruošti“.
Psichologė sako, kad jei savo dėmesį sutelkiame ir nenustodami ieškome žinių apie situaciją, stebime viską, kas vyksta Ukrainoje, tas srautas įtraukia ir pamažu pajuntame, kad žemė po kojomis jau seniai išslydusi, baimė ir nerimas išskleidęs bures ir mes jau negalime išlipti ramybės uoste. Pasakyti sau stop, bet kartu neignoruoti to, kas vyksta – labai nelengvas būdas išlikti pusiausvyroje.
„Manęs klausia, ką daryti? Išvykti iš šalies, eiti į mitingus, prisidėti prie paramos, užsidėti Ukrainos vėliavėlę ant FB profilio nuotraukos? Kai apima nerimas ir bejėgystė, norisi kaip vulkanui išsiveržti, nes būtina kažką daryti. Ir tai puikiai suprantama. Neteisybė ir vertybių gynimas atrodo ypatingai svarbus, neapskaičiuojant visų ėjimų ir galimų jų kainų“, – sako G. Pupinytė.
Gintare, šiandien išties daugelis mūsų iki nakties skaito, žiūri žinias, gaudo kiekvieną naujieną, vakare užmiega su telefonais, ryte atsibunda ir vėl juos čiumpa, kad sužinoti, kas įvyko per naktį. Kaip pabėgti iš šio rato? O gal nereikia bėgti, nes realybė šiandien yra tokia ir ne kitokia?
Toli nepabėgsime, bet užtektų į tą ratą įterpti keletą ritualų iš gyvenimo iki karo Ukrainoje. Vienas jų – išeiti pasivaikščioti gamtoje. Kitas – susirasti būdą, kaip padėti praktiškai nuo karo Ukrainoje nukentėjusiems. Svarbu atskirti, ką mes galime kontroliuoti, o ko – ne. Kalbėtis apie tai. Kartais nuolatinis kalbėjimas kelia įtampą, bet nekalbėjimas kelia taip pat. Tad įsivardykime savo jausmus: visiškai normalu šiuo metu jaustis pasimetusiems, išsigandusiems, piktiems, liūdniems, nusivylusiems, bejėgiams, kaltiems. Emocijos, gavusios vardus, netenka tiek galios. Svarbu jas atpažinti ir rašant apie būdus, ką daryti, nesiūlau nustoti jų jausti. Mes esame žmonės ir jaučiame daug jausmų, turime empatiją. Natūralu, kad mūsų darbinis produktyvumas gali mažėti, atsirasti daugiau nerimo. Jei jo itin daug, visada yra žmonių, galinčių padėti, reikia tik sau leisti ištiesti ranką.
Akivaizdu, kad šiandien ne vienas išgyvename siaubingą psichologinę būseną, kuri išties dažnai siejasi su beviltiškumu. Kodėl taip yra ir kodėl anksčiau tikėję gera pabaiga, pradedame abejoti?
Gerai pastebėta. Šoką sukėlė ne pats faktas, kad vyksta karas. Ko gero, visi teoriškai žinome, kad karas pasaulyje visada kažkur vyksta. Apie tai žinome iš žinių, portalų. Tačiau tie karai ne tik fiziškai toli, jie ir psichologiškai toli. Kai karas vyksta netoliese, o agresorius – mums ir/ar mūsų tėvams puikiai pažįstama Kremliaus valdžia, aktyvuojasi trauminės patirtys. Tai vadinama kolektyvine trauma. Galbūt pastebėjote, kad Rusijos okupaciją išgyvenę lietuviai, išmokę prisitaikyti, atrodytų, turėtų daug sunkiau priimti žinias apie Rusijos ir Ukrainos karą, tačiau pastebiu, kad būtent jaunesni žmonės sunkiau išgyvena, nes būtent jie apie Sovietų Sąjungą žino tik iš pasakotojų tonų, nuskaito tarp eilučių, jaučia grėsmę, bet nėra to tiesiogiai matę ir patyrę. Jie tiki, kad pasaulis turi būti teisingas. Bet jis toks nėra. Ir tai kelia didžiulį ir klampų bejėgiškumo jausmą. Yra daug baimių, nerimo, pykčio, o adaptacijos mechanizmų – dar nėra. Ir kai miniu adaptaciją, aš neturiu omenyje pasidavimo arba padlaižūniško prisitaikymo. Adaptacija – tai žinojimas, kad gyvenime visko gali nutikti ir pasitikėjimas, kad aš galiu su tais sunkumais ir nesklandumais susidoroti, išbūti, išgyventi tiek, kiek nuo manęs priklauso, derindamas savo vidines vertybes su tuo, kas vyksta aplink.
Ne vieną paskutiniu metu kankina jau net ir panikos atakos. Žmonės geria raminamuosius, išgyvena, negali užmigti arba iš esmės nebeužmiega. Nebesekti žinių sunkiai pavyksta, tad paprastas, o kartu labai sudėtingas klausimas: ką daryti, kad padėtume sau?
Nemėgstu dalinti patarimų, ko nedaryti. Svarbiau, į ką keisti, kaip transformuoti. Nebesekti žinių – kraštutinumas, tam tikras neigimas to, kas dabar vyksta. Dažnai vienbalsiu psichologai kalba apie laikymąsi savo rutinos, ritmo. Ir tai yra labai svarbu. Sakyčiau, jei neišeina laikytis įprastos rutinos, tai bent dalinai ją išlaikyti. Miegas susijęs ir su kitais fiziologiniais poreikiais – tad galima pasistengti valgyti maistą įprastu metu, jei kyla noras kompulsiškai valgyti – išeiti pasivaikščioti, pagulėti vonioje (be telefono). Padovanoti sau bent kelis mažus malonumus kasdien, pavyzdžiui, ryte nubudus savęs paklausti, ką malonaus dėl savęs galiu šiandien padaryti, kad bent šiek tiek dėmesio nukreipti (atgal) į save. Kaltė, kad guliu vonioje su burbuliukais, o ukrainiečiai – slėptuvėse, kad valgau, nors ukrainiečiams dabar ima trūkti maisto, nepadės nei mums, nei jiems.
Manau, kad kaltė yra svarbus jausmas šiomis dienomis, kurią svarbu pripažinti ir bent kartais ją nusiimti nuo savo pečių ir pailsėti. Šis jausmas labai suktas. Viena vertus, galime patys jaustis kalti, jog džiaugiamės dėl mažų kasdieninių sėkmių ir taip neduodame sau leidimo mėgautis gyvenimu, nes tai tarsi mus nužmogina, padaro bejausmiais. Kita vertus, daug kaltinimo ir generalizacijos nukreipiama į išorę – kalti visi rusai, kurie neprotestuoja, mamos, kurių sūnūs buvo apgaule išsiųsti į karą, NATO, kuri galbūt turėtų daryti daugiau. Kaltė pagauna kaip spąstai ir mus verčia dar labiau įsitempti, jaustis dar didesniais bejėgiais. Todėl itin svarbu dėmesį iš išorės bent retsykiais perkelti ir į save. Kartais užtenka vien priminti sau kvėpuoti, ilgiau iškvėpti, nei įkvėpti – mat ilgesnis iškvėpimas subalansuoja nervų sistemą. Padėti sugrįžti į save padeda ir nemokamos lietuviškos mobiliosios programėlės (pvz. „Ramu“), anglų kalba jų dar daugiau: Youtube kanaluose daug kvėpavimo ir relaksacinių pratimų. Įtampa kyla ir dėl to, kad žmogus jaučiasi, jog būdamas parengtyje, jis greičiau susitvarkys su netikėtais pasikeitimais. Deja, yra priešingai. Trumpa mobilizacija, stresas gali būti naudingas, bet ilgalaikis sukelia daug problemų. Nemiegojęs žmogus sunkiau mąsto, blogiau priima sprendimus, yra išsekęs. Tad pradžia gali būti davimas sau leidimo kartais atsipalaiduoti.
Geriau neskaityti žinių apie Ukrainą ir įvykius joje bent jau 30 minučių pabudus ir 30 minučių prieš einant miegoti. Kalbėtis su tais, kurie gali padėti nusiraminti. Jei jūsų aplinkoje visi žmonės įsitempę arba visai apie tai nekalba, tai irgi yra išeitis – galima skambinti budinčiais pagalbos telefonais. Savanoriai tam ir dirba, kad galėtumėte pasikalbėti, kai labiausia to reikia. Pabandykite bet kelias dienas per pietų pertrauką išeiti iš darbo pasivaikščioti ir pasikalbėti su pagalbos linijos savanoriu, pasiklausyti meditacijos, pakvėpuoti pasitelkiant kvėpavimo programėlę.
Kaip reiktų susikaupti dirbti kasdienius darbus? Daugelis kokybiškai to daryti nebegali. Ar vertėtų pasiimti laisvas dienas, užsiblokuoti nuo informacijos srauto, būnant darbe? Kaip gyventi kiek įmanoma įprastą gyvenimą?
Visiškai įprastą gyvenimą gyventi nelengva, bet tikiu, kad labiau šokiravo pirmosios dienos. Dabar imame susigyventi su tuo, kas įvyko, nors pačios nežinomybės dėl ateities dar labai daug. Darbas labai padeda, nes leidžia atsitraukti nuo įvykių. Atsitraukimas yra vienas iš gynybos mechanizmų, būtų naudingiau atsitraukti nuo nuolatinio skaitymo nei nuo darbo, kuriame jaučiamės saugūs, galime kontroliuoti darbines situacijas. Man atrodo vertinga Froido mintis, kad „psichologiškai sveikas žmogus geba dirbti ir mylėti“. Tad jei man sakytų, jog žmogus jaučia tokį stiprų nerimą, kad visai nebegali dirbti, sutriko miegas, mityba, nedomina tai, kas iki tol teikė džiaugsmo ir tai negerėja – rekomenduočiau nedelsiant kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Dirba daugybė puikių specialistų visoje Lietuvoje. Galima gauti ir nemokamą pagalbą kreipiantis į savo savivaldybės Psichikos sveikatos centrą, kur priklauso nemokamos psichologinės konsultacijos arba į Krizių centrą
Kaip kalbėtis su vyresniais vaikais, paaugliais, kurie jau supranta, kas vyksta? Kokie būtų esminiai patarimai?
Svarbu ne tiek kalbėti, kiek klausytis. Paauglystės amžiui būdinga, kad jaunuoliai pradeda logiškai abstrakčiai mąstyti ir jie labai susidomėję konstruoja ir keičia savo pasaulio suvokimą, idealizuoja, filosofuoja, t.y. puikiai intelektualiai supranta, kas vyksta ir ieško būdų, kaip tą informaciją susieti ir perleisti per save. Tad dažnai užtenka ne mokyti, o klausyti. Mokėti iš tiesų klausytis yra tikrai sudėtinga ir tai niekaip nesusiję su pamokymu ar kamantinėjimu. Paaugliai dažnai konsultacijose sako, kad tėvai jų nesiklauso, o tėvai – kad labai stengiasi prakalbinti paauglius, bet jie užsiveria ir nieko nepasakoja. Tad atvirai domėkitės, ką jie mano, ką jie žino, kas mano, kad bus, kas juos liūdina, piktina, gąsdina. Leiskite jiems garsiai kalbant ir dėliojant samprotavimų grandines sujungti su ir jų tikraisiais jausmais. Miniu tikrus jausmus, nes kartais humoras gali paslėpti galybę kitų jausmų, pvz. nerimą ir baimę. Jie gali šaipytis ir gali kilti jausmas, kad jie nerimtai priima karą ir dabartinę situaciją. Dažnai paaugliams sekasi geriau kalbėti tokiomis sunkiomis temomis ką nors veikiant kartu, pavyzdžiui, žaidžiant stalo žaidimus. Šis laikotarpis sunkus, klampus mums visiems - leiskime sau bent kiek padėti kitiems, nepamirškime savęs ir tų, kurie arčiausiai.