Donatas prieš keletą metų nutarė pasukti netikėtu keliu – įsidarbino tarptautinio kelto, jungiančio Lietuvą ir Švediją, virtuvėje.
Kelias, nuo kurio pradėjo, nebuvo lengvas – laivo virtuvėje plaunant indus ir grindis. Nes tuo metu tai buvo vienintelis būdas Donatui patekti dirbti į laivą ir susikurti galimybę viską pradėti nuo pradžių.
Netrukus Donatui teko išgirsti ir skaudinančius pažįstamų žodžius – o jų būta labai nemalonių. Tačiau tie žodžiai, priešingai nei galėtų pasirodyti, nė kiek nepalaužė Donato, o tik paskatino dar plačiau šypsotis sau ir tiems, kurie bando įžeisti ar pažeminti.
„Aš pasieksiu savo“, – užtikrintai sako Donatas.
Apie karjeros teatre kelią, naują darbą laivo virtuvėje ir gyvenimą – atviras Delfi interviu su Donatu Švirėnu.
– Pradėkime nuo Jūsų karjeros paveikslo: kaip ir kodėl pasikeitė Jūsų gyvenimas, jog iš teatro scenos pasukote kardinaliai kita profesine kryptimi – į laivo, plaukiančio iš Klaipėdos į Švediją, virtuvę – kambuzą?
– Esu baigęs Klaipėdos universitete aktoriaus meistriškumo profesijos bakalaurą ir įgijęs režisieriaus magistro laipsnį. Kai baigiau universitetą 2007 metais, buvau priimtas dirbti etatiniu Klaipėdos dramos teatro aktoriumi. Juo ir dirbau iki pat 2023 metų, kai vieną dieną supratau, jog tai, ką darau scenoje, tai, ką aš atlieku, nėra vertinama nei mūsų valstybės, nei mūsų kultūros ministerijos, o ypač – dėl atlygio. Nors pinigai gal ir nėra svarbiausia dirbant teatre, bet tai labai svarbu aktoriui.
Be to, dirbant teatre nėra aiškių darbo valandų, o turi vis vien statyti spektaklį ir dirbti ne pagal „kodeksą“. Visa tai man pasirodė ne taip, kaip aš įsivaizdavau. Todėl aš nusprendžiau palikti dramos teatrą, palikti tą etatą savo noru. Mano kolegoms ir dabar ten yra gerai, niekam iš jų aš priekaištų neturiu. Palikti teatro etatą buvo mano vidinis noras, kai supratau, kad reikia keisti kažką tam, kad...
Žinote, aktoriai turi daug darbų, nes neišgyvena iš teatro. Ir čia nėra paslaptis. Aš pagalvojau, kad einu vis tik ne jaunyn ir, kad noriu turėti vieną darbą, su tiksliom darbo valandom, su tiksliu atlyginimu. O visą kitą laiką tiesiog gyventi sau – leisti laiką su šeima, keliauti ir džiaugtis gyvenimu, o ne kad po darbo teatre dar papildomus darbus dirbti, ką dažnai aktoriai ir daro. Aš tiesiog norėjau susitvarkyti savo gyvenimą.
– Prieš pakeičiant savo profesiją ir gyvenimą, beveik du dešimtmečius praleidote teatre. Kas jame labiausiai patiko? Ką prisimenate su džiugesiu širdyje?
– Teatre, kaip ir bet kuriame kitame darbe, yra ir pliusų, ir minusų. Visų pirma – geras, draugiškas kolektyvas. Be to, turėjau įvairiausių pagrindinių vaidmenų. Taip pat dirbau ir pas Andželiką Choliną. Ten atlikau – sušokau – pagrindinį vaidmenį šokio spektaklyje „Idiotas“ Dostojevskio romano motyvais.
– Kokie vaidmenys spektakliuose, be Jūsų minėto, teatro karjeroje Jums įsiminė labiausiai? Apie kuriuos vis pagalvojate, prisimenate?
– Buvo jų labai daug. Pagrindiniai, įsimintiniausi... Mano pirmasis spektaklis ir pagrindinis vaidmuo, kurį paskyrė mano mokytojas, tuometis Klaipėdos dramos teatro režisierius Povilas Gaidys, tai – „Oskaras ir ponia Rožė“. Po to – lenkų režisieriaus Jan Klata statytame spektaklyje „Borisas Godunovas“ gavau nors ir ne pagrindinį, bet šalia pagrindinio esantį vaidmenį – Dimitrijaus.
Tuomet – vaidmuo režisierės Agatos Duda-Gracz statytame spektaklyje „Tarp Lenos kojų arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Čia man labai patiko vaidinti. Taip pat įsiminė ir minėtas „Idiotas“ pagal Dostojevskį pas Andželiką Choliną.
Tad iš tos vaidmenų pusės viskas buvo gerai – negaliu skųstis, kad vaidmenimis buvau nuskriaustas.
– Sakykite, ko dabar, kai jau nebedirbate teatre, Jums labiausiai trūksta? Ar ilgitės teatro?
– Trūkumo nejaučiu, kadangi mano pareigybė laive leidžia man laisvu metu užsiimti teatrine veikla. Neseniai, lapkričio 12 dieną, turėjau premjerą režisierės Lauros Geraščenko šokio ir judesio spektaklyje „Mėlyni pelenai“, kurio pastatymą, beje, parėmė kompanija, kurioje dirbu – DFDS. Taip pat prisidėjo ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Šiame spektaklyje aš pirmą kartą pasibandžiau, kaip pavyksta įgyvendinti savo teatro užmojus tuo pačiu dirbant laive ir turint virėjo pareigas. Tad tą pačią dieną, kai baigėsi reisas, aš stojau repetuoti scenoje ir pastatėme spektaklį. Tad teatrą turiu, turėjau ir turėsiu, aš jo neišsižadu. Be to, mano darbo grafikas leidžia derinti pagrindinį darbą su teatru, kadangi aš keturias savaites dirbu, keturias turiu laisvas.
– Manote, kad teatro ir meno žmonės Lietuvoje nėra tinkamai įvertinti finansiškai, todėl turi skaičiuoti kiekvieną pinigą ir eiti uždarbiauti papildomai, kad pragyventų?
– Taip, bet dėl to ne mes, menininkai, esame kalti – čia valstybė kalta, kadangi yra nesutvarkytas kultūros sektorius, jis veikia netinkamai. Ir mes esame palikti likimo valiai, suktis, kaip mokam. Žmonės dirba per keletą darbų. Tad kur matai tą savo gyvenimą? Tik darbe.
– Kada ir kaip įvyko pagrindinis Jūsų gyvenimo lūžis, kai nusprendėte, kad iš etatinės teatro scenos keliatės į laivo virtuvę? Papasakokite plačiau apie šį ypatingą gyvenimo momentą.
– Pirmiausia turi ateiti mintis, kad kažką turi pradėti keisti. Tokios mintys prasidėjo kovido pandemijos laikotarpiu, kai mes visi buvome uždaryti. Turėjome labai daug laiko pasėdėti ir pagalvoti apie viską. Ir tuo metu aš supratau, kad kažkas vis dėlto yra ne taip. Kaip ir sakiau, būtent tame kultūros sektoriuje yra ne taip, kaip turėtų būti. Ir aš sau iškėliau klausimą – ar aš dar noriu, kad mano pagrindinė veikla gyvenime būtų teatras?
Tąsyk atsakiau sau į klausimą, kad aš to nebenoriu – nebenoriu turėti valstybinio etato Klaipėdos dramos teatre. Tada pradėjau mąstyti, ką aš galėčiau daryti?
Gaminti maistą visąlaik patiko – gamindavau šeimos nariams. Ir pagalvojau, kodėl gi nepradėjus dirbti virėju, turėti tokias pareigas, o teatras būtų šalia tada, kai turėsiu laiko.
Per 20 metų teatro aš sutikau ir labai nuostabių žmonių, ir nelabai gerų žmonių, kurie gal ir nesąžiningi... Bet noriu kalbėti tik apie tuos geruosius. Pasakiau sau, kad, jeigu tie žmonės man kada nors paskambins ir pasakys – Donatai, padarom kažką, aš niekada nepasakysiu „ne“. Todėl yra ta žmonių grupė, su kuriais aš dirbu ir, turbūt, dirbsiu.
Grįžtant prie virtuvės reikalų – kaip aš pradėjau siekti virėjo profesijos? Pas mus mokslas yra labai labai brangus. Ir pagal Lietuvos įstatymus aš jau buvau išnaudojęs nemokamas studijų vietas – aktorinio meistriškumo bakalaurą ir teatro režisūros magistrą. Tad ir viskas – trečias mokslas jau yra mokamas. Pasidomėjau, kiek kainuoja profesinėje mokykloje virėjo mokslai ir sužinojau, kad tai yra kosminiai pinigai. O teatre alga – nedidelė.
– Kiek kainuoja virėjo mokslai?
– Apie 5000 eurų metams – du semestrai. Tai po 2,5 tūkst. eurų už semestrą ir trunka dvejus metu, iš viso 10 tūkst. eurų.
– Ką tuo metu darėte? Kokį sprendimą priėmėt?
– Tuo metu tiek pinigų neturėjau ir, be to, turiu šeimą, tad nebegaliu švaistyti pinigų mokslams. Todėl aš padariau kitokį ėjimą – užsibrėžiau tikslą, kad tapsiu virėju, tačiau man pirmiausia reikėjo patekti į laivą. Todėl aš stojau į kiek pigesnę specialybę – laivo stiuardo ir ją baigiau, o praktikos metu aš patekau į laivą. Būdamas laive aš pradėjau domėtis, ką reikia daryti toliau, kad tapčiau virėju. Ir, pasirodo, galima išsilaikyti žinių kompetencijos egzaminą ir pradėti kilti karjeros laiptais.
Kai atlikinėjau praktiką, pasiprašiau pozicijos dirbti kambuze indų plovėju. Tai žemiausios pareigos, kur dar nereikia virėjo diplomo. Bet kai esi viena koja virtuvėje, pradedi matyti, kaip viskas vyksta, kaip gaminamas maistas ir taip gali mokytis dirbti. Kadangi jau dirbau virtuvėje, aš turėjau galimybę išsilaikyti virėjo kompetencijos egzaminą – parašiau paraišką Klaipėdos turizmo mokykloje. Tai buvo 3-4 mėnesių kursas, kurio metu reikėjo lankyti paskaitas, ruoštis joms ir laikyti teorijos ir praktikos egzaminus – paruošti tam tikrus patiekalus. Aš egzaminus išlaikiau ir gavau ketvirtos kategorijos virėjo diplomą.
Su tuo diplomu jau galima pretenduoti eiti į kitas pozicijas laivo virtuvėje – kambuze, kilti karjeros laiptais.
Tiesa, reikia papildomai išsilaikyti specialius kvalifikacijos kursus, kadangi „kranto“ virėjo diplomas nėra pilnai tinkamas dirbti kambuze.
Taigi, pradėjau nuo indų plovėjo, tuomet pakilau į salotų ruošimo poziciją, paskui pakilau iki pusryčių gamybos keleiviams ir įgulai – ką ir šiandien atlieku, o dabar esu pakeliui į virėjus dirbti su mėsa. Ir paskutinis žingsnis – tapti vyr. virėju.
– Toks ir yra dabar Jūsų pagrindinis tikslas – tapti laivo virtuvės – kambuzo – šefu?
– Taip, žingsnis po žingsnio einu savo tikslo link – to ir atėjau, visiems sakiau ir niekam to neslėpiau. Gal yra kas pasijuokia iš mano svajonių. Juk yra galvojančių, kad va, dirbo aktoriumi ir sugalvojo būti šefu. Nėra lengva tapti ir būti tuo tikru šefu – bet aš pasieksiu savo, anksčiau ar vėliau aš tai padarysiu.
– Kaip jautėtės pats – nuo teatro scenos staiga patekęs į laivo virtuvę, kur dirbote indų plovėju?
– Žinot, dirbdamas indų plovėjų sulaukiau komentarų... Klaipėdos krašte žmonės daugmaž žino mane iš scenos ir teatro pasaulio. Tai vienas pažįstamas priėjęs laive man sako: „Matai, iki kokio dugno tu nusiritai“. O aš tuo metu plaunu grindis. Juk kai dirbi indų plovėju, tai turi ir kambuzo grindis plauti. Tai buvo rimtas to žmogaus komentaras, kad štai anksčiau man gėles nešė, publika teatre atsistojusi plojo, o dabar grindis plaunu. Tai buvo aiškus pasakymas, kad esu kažkokiame dugne.
Tačiau aš esu iš tų žmonių, kur nemoku staiga atšauti atgal. Tuomet pagalvojau, kad vis dėlto tai nėra dugnas. Mano manymu dugnas yra narkomanija, alkoholizmas... O aš pradėjau viską nuo nulio. Nereikia tikėtis, kad tą pačią dieną tapsiu virėju. Juk ir siuvėjas pradeda nuo sagų siuvimo, tai ir man tas pats buvo.
Iš šiandienos perspektyvos žiūrint, man ta situacija jau atrodo juokinga. Ir man nesvarbu, kaip kitiems visa tai atrodo. Manau, ne jis vienas laive mane pamatęs taip pagalvojo. Juk daug kam visuomenėje, ko gero, atrodė, kad man pasimaišė protas arba užklupo vidurio amžiaus krizė, kad taip panorėjau viską keisti.
Bet aš nekeičiau profesijos dėl to, kad man nusibodo – aš teatrą mylėjau ir mylėsiu, jis bus manyje iki pat galo, jau užsikrėčiau ta teatro bacila. Ir aš būsiu su teatru. Tad ar tai yra dugnas? Ne, tai ne dugnas – aš pradėjau naują profesiją nuo pradžių. O žmogaus gyvenimas yra banguotas.
– Ar randate kokių nors paralelių tarp darbo teatre ir darbo laive? Rodos, tai skirtingi, bet sykiu kažkuo panašūs „išėjimai“ iš realybės ir kasdienybės „ant žemės“. Teatre Jūs išeidavote į spektaklį, į sceną, tarsi į kitą pasaulį, o laive – į jūrą, vėl – į kitą pasaulį.
– Teatras man yra pasišventimas, bet po teatro bet kokiu atveju grįždavau miegoti namo, susitinkdavau su savo šeima. Tuo pačiu gali būti ir taip, kad dirbdamas teatre iš esmės gali tris mėnesius sėdėti namuose. Vis tik namai man – labai svarbi ir artima erdvė. Bet kol esi laive – namų nebėra. Tu jauti, kad esi ne namuose, miegi kajutėje, ne savo erdvėje. Tad visišku „išėjimu“ labiau pavadinčiau išėjimą į laivą, į jūrą. Ten išeini iš visų žemiškų rūpesčių – nebegalvoji, kokie mokesčiai egzistuoja, pamirštu ir užsibūnu tame laive taip, kad jau gaunu įspėjimus, kad jau reikia susimokėti už elektrą. Laive tu gyveni už dyką – nereikia galvoti nei apie elektras, nei apie vandenį, nei apie maistą. Išsijungi iš visų žemiškų rūpesčių. Tai apibendrinant – teatre dirbant vis dėlto yra žemiškesnis gyvenimas, laive – jūrinis.
– Papasakokite plačiau apie savo darbus jūroje ir kasdienybę, kai esate tas keturias savaites laive?
– Šiuo metu esu kambuzo virėjas. Čia ruošiamas maistas ir keleiviams, ir personalui – įgulai.
Mes laive turime ir restoraną. Jis nedidelis, nes mūsų reisas yra gana trumpas – nuo maždaug 20 val. vakaro iki maždaug 9 val. ryto. O ir laivo funkcija – ne pramoginė, tai yra keltas – perkelti transporto priemones ir jų vairuotojus.
Mano darbas prasideda labai anksti – aš keliuosi 4 valandą ryto. 4:30 aš jau turiu pradėti ruošti pusryčius, nes jie prasideda nuo 7 val. Taigi, turiu juos paruošti keleiviams. Kitas planas – paruošti pusryčius įgulai. Tad nuo pusės penkių ryto aš turiu labai daug intensyvaus darbo.
– Kokie tai pusryčiai?
– Dažniausiai tai – angliškų pusryčių variantas, kuris populiarus visame pasaulyje. Tai kepti kiaušiniai, kepta šoninė, pupelės, avižinių dribsnių košė, lietiniai blynai su varške, amerikietiški blyneliai – na, tiesą sakant, tai yra tie blyneliai, kur mama kepdavo, tik dabar jie vadinasi „amerikietiškais“, tuomet silkė, salotos, vaisiai...
Pavyzdžiui, vasarą, kai daugiau žmonių keliauja, tai būna, kad reikia iškepti ir 900 kiaušinių – nuo septintos valandos ryto pradedi, stovi prie kaišinių kepimo vietos ir juos čia ir dabar kepi. Juk jie turi būti gražūs, neperkepti, neapdžiūvę, taip vadinama jaučio akis. 9 valandą ryto įprastai jau atplaukiame į kurį nors krantą – Lietuvos ar Švedijos. Tuomet susitvarkau savo darbo vietą ir tos dienos darbas su pusryčiais baigiasi, einu ilsėtis.
– Keliese ruošiate pusryčius?
– Pusryčius bendrai ruošiame šešiese.
– Kiek žmonių įprastai plaukia keltu?
– Vasarą plaukia apie 400-500. Dabar, šaltuoju metų laiku, apie 150. Tad visas maistas ruošiamas pagal keleivių skaičių – yra žinoma, kiek jų bus ir tam pasiruošiama iš anksto.
– Kaip keleiviai elgiasi su maistu? Ar daug jo iššvaistoma? Ar daug lieka maisto atliekų ir kas laive daroma su maisto likučiais?
– Laive yra tokia liaudiškai vadinama „barmaleika“, oficialiai turbūt maisto likučių malimo įrenginys. Ten yra aparatas su ašmenimis, kurie sumala visus maisto likučius, o sumaltas maistas yra atiduodamas žuvims į jūrą. Tiesa, yra tam tikros normos, kur tuos maisto likučius galima atiduoti į jūrą žuvims. Tad, ko gero, palei paplūdimius niekas neišpila, bet kažkur viduryje jūros. Na, o juk mes, žmonės, tą žuvį vėliau gaudome. Taigi, maisto likučiai nėra parplukdomi į krantą, nebent tik sukeptas aliejus.
– Laive, kaip minėjot, yra ir nedidelis restoranas – koks jis? Koks yra jo meniu, ką ir už kiek galima pavalgyti?
– Meniu yra nedidelis – yra ir žuvies patiekalas, yra ir steikas, yra ir vegetarams patiekalas. Aiškus, paprastas meniu, kur pavalgyti ras įvairių gastronominių poreikių turintys keleiviai. Kainos, palyginus su restoranais „žemėje“, žinokit, nesikandžioja. Gal net gi pigiau – dviejų patiekalų vakarienė, pavyzdžiui, keptos krevetės aštriame padaže ir steikas kainuos apie apie 30-40 eurų. Žinoma, vegetariškas patiekalas kiek pigesnis, steikas – brangesnis, bet vidurkis maždaug toks – asmeniui su desertu ir gėrimais – iki 50 eurų. Ir dar liks arbatpinigiams.
– Gal Jums jau teko padirbėti ir restorano virtuvėje?
– Kadangi aš turiu tikslą eiti į šefus, tad stengiuosi susitvarkyti savo darbus kuo greičiau, ir kad galėčiau būti šalia šefės, kuri gamina patiekalus restorano klientams, stebėti ir mokytis ruošti a la carte restoraninį maistą, tuo pačiu padėti ir gaminti. Tą darbą dirbti jau išmokau, kadangi tai darau jau 3-4 mėnesius. Kitiems žmonėms užtenka pozicijos prie pusryčių meniu, o aš noriu eiti pirmyn.
– Kas yra Jūsų kolegos laive? Lietuviai?
– Taip, visi kolegos yra lietuviai. DFDS yra Danijos kompanija, o antrinė įmonė DFDS Lietuva yra lietuviška – ir biuras Lietuvoje, ir kolegos lietuviai.
– Ar grįžęs namo gaminate maistą šeimai? Ar norite pailsėti nuo maisto ruošimo?
– Aš visąlaik namuose gaminu – gaminau ir prieš tampant virėju. Mano žmonai Kristinai iš tiesų labai pasisekė. Ir visai šeimai. Nes mano žmona negamina – ji džiaugiasi, kad yra atleista nuo šios prievolės. Žinoma, kai būnu išplaukęs į jūrą, gaminti tenka jai, nes reikia valgyti ruošti mūsų sūnui Robertui, kuriam dabar 13 metų.
– Ką pats mėgstate valgyti ir gaminti? Kokiam maistui teikiate pirmenybę?
– Visų pirma, dirbant laive mums, darbuotojams, maistas yra nemokamas. Mes įgulai ruošiame ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę, todėl aš turiu galimybę reguliuoti savo mitybą taisyklingai – taip, kaip noriu.
Kadangi aktyviai sportuoju, mityba man yra labai svarbi. Aš esu susidaręs savo maisto meniu, ką turiu valgyti, kad sportiniai rezultatai matytųsi ant kūno, todėl maitinuosi sveikai. Valgau daug salotų, maišydamas jas su jūros gėrybėmis, krevetėmis. Valgau daugiausia žuvį, o mėsą stengiuosi valgyti kuo rečiau. Nenaudoju prie mėsos ar žuvies jokių padažų ar pagardų, nebent juos pasidarau pats. Taip pat jokių bulvių, ryžių, grikių – gryną žuvį ar mėsą ir tik su salotomis.
– Kas yra įdomiausia Jūsų – virėjo – darbe ir kas sunkiausia?
– Įdomiausia virėjo profesijoje man, kaip tokiam dar jaunam virėjui, kad dar yra daug dalykų, kurių aš nežinau ir kuriuos galiu išmokti. Mokytis patinka, kadangi turiu išsikėlęs sau tikslus. Kasdien papildau savo žinių bagažą ir būtent tai man yra įdomiausia – atrasti naujų gaminimo technikų, paragauti naujų skonių. Pats sunkiausias – kai tenka gaminti pusryčius, kai tuo metu esi kokioje nors audringoje jūros atkarpoje ir viskas siūbuoja, o vis tiek reikia ruošti patiekalus. Yra buvęs atvejis, iš nepatirties, žinoma, kai ant grindų virtuvėje išsipylė didelis kiekis pupelių pomidorų padaže. Tai sunkiausia yra gaminti, kai jūra pikta – nes viskas laksto. Arba kepti kiaušinius, kai toje keptuvėje jie čiuožinėja – tai nėra lengva.
– Kiek laiko jau dirbate laive?
– Kovo mėnesį jau bus dveji metai.
– Ar per tą laiką jau buvo nutikę kokių kuriozinių situacijų, kurias dabar linksma prisiminti?
– Man linksmiausia tai, kad aš, atėjęs iš vieno pasaulio į visiškai kitą pasaulį, žmonėms esu įdomus – nes aš esu kitoks, kitokio mąstymo, ir tas mano meniškumas veržiasi. Aš prisigalvoju visokių dalykų, tad laivo įgulai yra linksmiau. Pavyzdžiui, jei pasitaiko kieno nors gimtadienis jūroje – aš juos fotografuoju ir vėliau padovanoju keletą nuotraukų. Juk pas juos taip nėra buvę! Arba per Moters dieną – įprasta dovanoti tulpes, nors tai nuvalkiota, tai aš sugalvoju kokių siurprizų iš meninės pusės. Štai lapkričio 12 dieną turėjau šokio ir judesio spektaklio „Mėlyni pelenai“ premjerą, tai suorganizavau, kad kolegos ateitų į teatrą.
Tad man viduje gera, kad galiu žmonėms atnešti naujo vėjo. Ir mes bendraujame, keičiamės patirtimi – pavyzdžiui, jie iš virėjų pusės, o aš pasidalinu tuo, ką aš esu sukaupęs meno srityje. Vyksta gražūs mainai.
Iš kuriozinių situacijų pamenu momentą, kai dirbau laive, kuris tuo metu plaukė iš Lietuvos į Vokietiją. Pamačiau, kad kai kurie vokiečiai nemoka ar nesupranta, kaip valgyti šaltibarščius. Jie mano, kad šaltibarščiai yra padažas – pila ant cepelino, bet paskui jau nebegali viso to „patiekalo“ valgyti. Tai į indų plovimą parnešdavo tokių „patiekalų“, kurie keliaudavo tiesiai į malimo aparatą. Tad štai tokie yra tie kultūriniai kulinariniai skirtumai.
– Ar darbas laive dabar yra Jūsų pagrindinis tikslas? Ar nesinori grįžti į sausumą dirbti restorano virtuvėje? Pavyzdžiui, tapti restorano šefu Klaipėdoje ar kur nors kitur Lietuvoje?
– Ne, į „žemę“ nebenoriu grįžti. Mane užkabino jūra, laivas, tas laisvės pojūtis. Kai baigiasi darbas, išeini vidury jūros ant laivo denio, telefonas atjungtas, nes nėra ryšio. Man patinka, kad aš nežinau, kur esu – žinau, tik kad Baltijos jūroje. Tavęs niekas taip paprastai negali rasti, negali prisiskambinti. Nes „žemėje“ mus pasiekia net ir tualete. O laive – gali pabėgti. Ir aš tą laisvę pajutau – tikrą, žmogišką, kurią kadaise turėjom. Nepaisant to, kad neturiu savo namų lovos, čia gali pabėgti, nebegalvoti apie žemiškas problemas.
O šiandien aš uždirbu pakankamai. Nesu godus žmogus. Dabar man ir mano šeimos poreikiams užtenka. Ir aš džiaugiuosi, kad prieš keletą metų pasiryžau uždaryti duris ten, kur reikėjo ir žengiau į visiškai naują pasaulį, nebijodamas pradėti nuo grindų ir indų plovimo.
Ir žinot, aš ploviau grindis ir buvau laimingas – aš šypsojausi!
– Ačiū Jums už nuoširdų pokalbį!
– Ačiū Jums!
