Per daugelį metų keitėsi daug kas: pora savo jėgas išbandė kituose darbuose, buvo išvykusi į užsienį, tačiau galiausia grįžo ten, nuo ko ir pradėjo. Skirtumas vienas ir esminis – šiandien Agnė ir Jurijus darbuojasi nuosavame restorane. Naujam gyvenimui prikėlę baisią landynę, verslininkai vis dar negali patikėti, kad išpildė savo svajonę.
„Visi žmonės, kurie dirba šiame versle ir į tai žiūri rimtai, svajoja atsidaryti savo vietą. Mes apie tai svajojome kelerius metus. Nors kurį laiką ir gyvenome užsienyje – ta mintis vis tiek rutuliojosi“, - sako Agnė.
Restoranas įdomiu pavadinimu „Valgomasis“ – jau atidarytas, o jame papietauti užsuka tiek netoliese įsikūrusių įmonių darbuotojai, tiek kiti smalsuoliai. Tačiau pora dar sunkiai suvokia, kad jie įkūrė savo verslą: „ Dar neseniai draugo klausiau: ar suvoki, kad atidarėme restoraną, kur ateina žmonės, moka mums pinigus ir tie pinigai lieka mums – mums nereikia jų atiduoti kokiam direktoriui. Sako: ne. Pamažu pradedame suvokti realybę, o realybė tokia, kad 5 ryto reikia keltis, keliauti į restoraną ir tai vyksta ne tik galvoje ar sapnuose“, - negali atsitokėti.
Ji pripažįsta – atidaryti restoraną nebuvo paprasta – reikėjo specifinių žinių, nemažų pradinių investicijų, todėl be didelio noro ir pasiryžimo būtų buvę dar sunkiau. „Dabar dažnai sugalvoja restoranus kurti vos ne šiaip, sako: bent nemokamai valgysiu. Bet nelabai nemokamai – juk už tuos pačius savo pinigus ir valgai. Kurti savo verslą reikia labai didelio polėkio“, - nusišypso.
Pasirinko landynę
Patalpas naujam restoranui pora pasirinko ne kokią reputaciją turinčioje vietoje, prie pat J. Basanavičiaus gatvės įsikūrusio gėlių turgaus. Nekaip atrodė ir pats pastatas – graffiti apipaišytos, apgriuvusios sienos, viduje – nesaugi elektros instaliacija, išsikišę laidai, rodos, pats velnias galėtų koją nusisukti.
Tačiau verslininkai nepabūgo ir priėmė šį iššūkį: „Mano draugas surado skelbimą ir paragino nuvažiuoti apžiūrėti. Pirmas vaizdas toks ir buvo – apleistas, pamirštas, kokiuose 1993 metuose likęs pastatas. Viskas sena, iš visur lindo laidai, prie elektros instaliacijos net baisu prisiliesti – labai nekaip atrodė viskas. Bet jau tada patiko išplanavimas, pajautėme, kad faina vieta“, - prisimena ji.
Kažkada šioje vietoje taip pat buvo įsikūrusi kavinė, kurioje pardavinėjo spurgas, ledus, pilstė karštą kavą. Agnė sako, kad ši, ne itin reprezentatyvi Vilniaus vieta yra sparčiai atsigaunanti: kuriasi loftai, biurai, daugėja jaunimo ir įmonių darbuotojų, kurie į „Valgomąjį“ užsuka papietauti: „Ten toliau yra ta vadinama narkomanų gatvė ir narkomanų centras, o čia – Baltarusijos ambasada šalia, todėl visą laiką budi policininkas, be to, turgus visas atsinaujinęs, apsitvarkęs. Iš tikrųjų rajonas atgimsta – niekas čia naktimis nesišlaisto, saugu.“
Senamiestis porą atgrasė dėl didelių nuomos kainų ir sudėtingesnių sąlygų restoranui įrengti, o ir patalpų, kokių norėjo, – nerado. Vienos buvo itin didelės, kitos – tiesiog per mažos. Patalpų verslininkams reikėjo tokių, kuriose galėtų dirbti tik dviese:
„Norėjome ramiai dirbti dviese ir skleisti žinią draugams, buvusiems kolegoms, kad mes padarėme tai ir dabar vėl kartu dirbame, kepame, darome. Šiaip, niekas labai ir nesistebėjo tuo, visi žinojo, kad kažkada turėsime restoraną, todėl visi labai palaiko“, - šypsosi.
Santykių išbandymas
Agnė ir Jurijus visai nebijo nuolat būti kartu ir darbe, vienoje virtuvėje, ir namie. Agnė juokiasi, kad geresnio verslo partnerio ji ir negalėtų įsivaizduoti, be to, kartu dirbdami, juk ir susipažino.
„Mes perpratę vienas kito nuotaikas ir puikiai sutariame. Kiekvienas žino savo rolę, už ką atsakingas, todėl aš tikrai jam nepradėčiau aiškinti, kaip virti sriubą, o jis man – kaip virti kavą ar serviruoti stalą“, - juokiasi.
Porai nebuvo sunku susidoroti ir su biurokratiniais dalykais, krūvomis dokumentų, nors vieną išbandymą teko patirti:
„Dėl dokumentų nebuvo bėdų ar uždelsimų – viskas dabar labai supaprastinta, bet su statybomis – buvo. Atrodo, baigsis vienaip, o baigiasi kitaip – galvojome lapkritį atsidaryti, o atsidarėme tik gruodžio pradžioje. Tas remontas, galų gale, ir buvo didžiausias santykių išbandymas, bet mes jį praėjome ir nėra jokių nesusipratimų.“
Remontą Agnė ir Jurijus nusprendė daryti savomis jėgomis, patys tik neklojo plytelių ir nelindo prie elektros instaliacijų – buvo per daug baisu ir nesaugu. Pora kartu dažė sienas, susikalė barą, Agnė sugalvojo interjerą. Dabar „Valgomasis“ iš tolo nepanašus į prieš tai buvusią apleistą ir „liūdną“ spurginę – čia jauku ir norisi užsukti.
Tikisi, kad restoranas netaps kelerių metų avantiūra
Vienas svarbiausių dalykų, kodėl pora pasirinko šią vietą – įdomus patalpų išplanavimas, kurių pagrindinė erdvė – itin siauras, pailgas kambarys. Jame dabar stovi vienas pailgas stalas, prie kurio jaukiai, kaip namie, gali susėsti svečiai.
„Mums buvo labai svarbu tą jausmą padaryti, todėl ir pavadinimas toks įdomus – „Valgomasis“. Organizuojame degustacines vakarienes visai kompanijai, kuri gali susėsti prie pailgo stalo, tačiau turime ir dienos pietus“, - sako ji.
Prie ilgo stalo vienu metu gali susėsti 18 asmenų šeima ar draugų kompanija, dienos metu staleliai atskiriami, todėl gali pietauti 16 valgytojų.
Porai buvo svarbu, kad jų lankytojai maitintųsi tik šviežiu ir sveiku maistu, todėl didelio ir plataus meniu čia tikrai nėra. Agnė juokiasi, kad jų koncepciją galima būtų pavadinti anglišku posakiu „Comfort food with style“ – gražiai ir kokybiškai pateiktas naminis maistas, - paaiškina.
Kadangi restoranas tik pradėjo veikti, verslininkams itin svarbūs klientų atsiliepimai, o kiekvienu sugrįžtančiuoju jie itin džiaugiasi. Valgytojų ratas pamažu didėja, todėl pora tikisi, kad restoranas bus pelningas ir sėkmingas, nors dar neskaičiavo, kada investuoti 10 tūkst. eurų galėtų atsipirkti.
„Tikrai neinvestavome didelių pinigų, nes jų tiesiog neturėjome. Realiai, mes savo santaupas tik ir susidėjome. Be to, nepirkome pačios naujausios įrangos, lėkštes, indus iš namų tempėmės“, - šypteli.
Įgyvendinę vieną svajonę, verslininkai jau turi kitą – kada nors palikti sėkmingą ir klestintį restoraną savo vaikams. „Būtų idealu, todėl ir sakome, kad va, reikės jau pradėti vaikus gimdyti, - nusijuokia. – Jeigu mūsų vaikai perimtų mūsų žinias ir verslą – tai būtų puiku. Labai tikimės, kad šis restoranas nebus tik kokių trijų metų avantiūra“, - geros nuotaikos nestokoja Agnė.