Dovanoja savo laiką kitiems
Su D. Urbonavičiūte susitinkame jos drabužių ir interjero dizaino namų studijoje. Iškart knieti pasiteirauti, ar ji labiau save mato kaip drabužių, ar interjero dizainerę, ar visai nemato skirčių. „Skirtumas yra: kur siūti suknelę, o kur daryti interjerą. Bet man įdomu ir tas, ir tas. Visi sako: koks tavo išsilavinimas, tas tu ir esi. Tai pagal išsilavinimą esu drabužių dizainerė. Bet pagal praktiką esu gal daugiau interjero dizainerė“, – sako dizainerė.
Tačiau išsilavinimo klausimas, pastebi pašnekovė, daug kam nėra svarbus. „Galbūt aš išsilavinimą vertinu vien dėl to, kad gauni kažkokių įgūdžių, kuriuos vieni gauna per praktiką, kiti per sugebėjimus. Nežinau, galbūt tai nieko nereiškia. Būna argumentų, kad ką tu gali suprasti architektūroje, jei esi drabužių dizainerė? Tai argumentacija tokia, kad kiekvienas baigęs dailės akademiją gauna menų magistro laipsnį. Menas yra platesnė sąvoka nei drabužių dizainas“, – įsitikinusi D. Urbonavičiūtė.
O štai prieš 8 metus D. Urbonavičiūtė gyvenime atsirado floristika. Puokštes galima išvysti Vilniaus bernardinų bažnyčioje. Dizainerė neslepia, kad gėlės jai visad patiko. „Tai įdomu: puokštes daryti savaip, nestandartines. Galbūt dėl to, kad noriu išsiskirti, arba noriu padaryti kažkaip kitaip, todėl, kai gavau šią dovaną leisti dovanoti savo laiką kitiem žmonėm, tai tapo lyg ir hobi. Įdomus potyriminis darbas. Tampi intuityviai interjero dizaineriu, nes tai įdomu. Po to staiga užsiimi gėlėmis, nes tai irgi įdomu daryti“, – sako pašnekovė.
D. Urbonavičiūtė pasakoja, kad seniau bažnyčią puošdavo kitos moterys. Tačiau po kiek laiko šios nusprendė nebepuošti gėlėmis bažnyčiomis ir šią laisvą vietą užėmė D. Urbonavičiūtė su kolegėmis. „Tos moterys dovanojo savo laiką. Galbūt norėjo jos pasikeisti ar turėti daugiau laiko, nes tai yra ganėtinai daug laiko atimantis darbas. Tiems, kurie to nedarę, tai atrodo labai lengva: paėmiau vieną vazą, nuėjau, nupirkau gėlių, jų prikišau ir labai fainai.
Papuošti bažnyčią yra visos dienos darbas. Tai 9-8 valandos per savaitę. Dėl to reikia labai atsakingai daryti“, – atvirai sako pašnekovė ir priduria, kad tai tikrai galima laikyti darbu, nes reikia skirti nemažai laiko.
Pasiteirauju, ar D. Urbonavičiūtė po 8 metų gėlių puokščių darymo negresia išsikvėpimu. „Jeigu viena tai daryčiau, gal, bet tai darome 2–3. Vis atsiranda žmonių, kurie nori prisidėti, padovanoti savo laiką, pabūti drauge, viskas gaunasi kitaip. Tai susitikimų žemė. Ateini daryti gėlių ir to netraktuoji kaip darbo: dovanoji gėles“, – sako D. Urbonavičiūtė ir nusijuokia, kad bažnyčioje turi net savo slaptą floristinį sandėliuką.
Įkvėpimas ateina iš architektūros
Puokštes D. Urbonavičiūtė galėtų daryti bet kur, tačiau dizainerė primygtinai jas daro bažnyčioje. „Mano principas yra toks, kad aš dirbu tam, kad puokštė būtų konceptualiai priderinta prie architektūros, interjero, kad būtų visuma. Aišku, prieš darant puokštes, visada galvoji, kuri gėlė geriausiai atspindi tą architektūrą. Po to galvoji, kas yra pranciškoniškas požiūris ir stengiesi tai atspindėti puokštėse. Tai yra pranciškoniško stiliaus pojūtis. Negali sakyti, kad ai, aš padariau pranciškonišką puokštę, tai reiškia: pridėjau krūvą rožių. Ne, manau, kad taip netinka“, – sako D. Urbonavičiūtė.
Gamindama puokštes D. Urbonavičiūtė įkvėpimo ieško ne tik pranciškoniškoje architektūroje, bet ir liturgijoje. „Kiekvienas šventasis bažnyčios ikonografijoje yra žymimas tam tikromis gėlėmis. Pavyzdžiui, Šv. Kazimieras yra su lelijomis. Rožės yra Marijos gėlės. Yra ir mažoji Teresėlė, aplink kurią tarsi būdavo gėlių lietus“, – žiniomis dalinasi pašnekovė.
Anot jos, gėlė yra dorybės simbolis. „Žiūrint į gėles žmonėms kyla dorovingi, pakylėti, sudvasinti jausmai. Apie gėles galima kalbėti daug dalykų. Manau, kad kai ateini į svečius, tave pasitinka puokštės ar atneši puokštę dovaną, tai taip nuo seno Viešpačiui dovanodavo gėles, vaisius. Kitose šalyse tai daro iki šiol. Budistai aukoja gėles, jų vėrinius, vaisius, duoną. Pas mus taip pat, tik forma yra kitokia“, – įsitikinusi dizainerė.
D. Urbonavičiūtė pastebi, kad dažnas mano, jog gėlės bažnyčioje tėra dekoracija. Tačiau D. Urbonavičiūtė sako, kad yra ir gilesnė prasmė. „Kai daugiau žinai, tai kitaip ir puokštę formuoji. Ne taip, kaip tiesiog rožių lietus. Tai būna kažkas konceptualesnio. Tai priklauso ir nuo metų laiko, liturginio kalendoriaus. Nuo labai daug dalykų. Vieną kartą gali daryti viską vien baltai, nes reikalavimas yra balta spalva. Pavyzdžiui, Velykos. Per Kalėdas pagrindinė spalva – raudona. Yra daug niuansų, kurių nežinai, ateini ir sakai – gražu“, – teigia D. Urbonavičiūtė.
D. Urbonavičiūtė pasakoja, kad visas žinias sukaupė pati. „Yra labai daug niuansų, kurie yra iš seno, bet jų nelabai žinome. Bėgi, nesupranti, kodėl taip turi būti. Aš stengiuosi gilintis į prasmę, į ženklus. Tai ženklai, gali daug dalykų perskaityti, kai yra daug ženklų“, – tikina ji.
Nesivaiko naujų madų
Ir nors dizainerė šia veikla užsiima kartą per savaitę jau 8 metus, garsi moteris tikina, kad kiekviena pagaminta puokštė – unikali. „Būna dilemų. Po metų galvoji, kad nebežinau, ką daryti ir taip toliau“, – nusijuokia dizainerė. Anot jos, puokštės kaskart būna vis kitokios, nes labai daug kas priklauso nuo vazos formos, tūrio.
„Gali daryti įvairius dalykus, bet ne visi dalykai tinka. Ačiū dievui, kad yra kaip yra: yra tokios gėlės, tokia vaza ir tiek užtenka. Bet darai dizaino sprendinius, žiūri iš estetinės pusės. Forma lošia, spalva žaidžia yra toks pasakymas“, – pasakoja D. Urbonavičiūtė.
D. Urbonavičiūtė su šypsena sako, kad ji yra neteisinga floristė. „Aš nesu baigusi floristikos. Nėra, kad mokysiu derinti rožę ir gvazdiką, kas irgi yra labai gražu. Bet suderink gvazdiką su kokia lelija ir sakys: ai ne, primityvu. Arba balta su balta. Yra kažkokios taisyklės ir kai esi menininkas, tai jas laužai, bandai eksperimentuoti su deriniais, formomis. O ir kartais geriau nepuošti, nei puošti belekaip“, – įsitikinusi dizainerė. Mėgstamiausias D. Urbonavičiūtės derinys – lelijos ir rožės.
Moteris prasitaria, kad komponuodama gėles nesivaiko naujausių madų. „Dabar labai madinga minimalizmas, skandinaviškas stilius, pilka spalva. Manau, kad tai irgi gerai, tokį konceptą galima daryti, bet prie jo reikia augti, prieiti. Manau, kad bernardinuose tai netinka: ten gotika, raudona spalva, plytos spalva, gamtos spalva“, – įsitikinusi pašnekovė.
Pompastika, sako D. Urbonavičiūtė, bernardinuose visai netinka. Todėl menininkė mėgsta kurti barokines puokštes: prabangias sodo gėles derinti su paprastais lauko žiedais. „Kiekvienas žmogus, kaip ir kiekvienas lapas ant medžio, yra skirtingas. Manau, kad ir puokštėje taip yra: reikia visokių.
Man daug gražiau, kai yra tarpusavyje žaidžia skirtingos gėlės. Būna labai gražių gėlių, kurios atvežamos iš Brazilijos, kitų Pietų Amerikos šalių. Tokių keistų, nematytų. Jas labai mėgstu. Puokštėje tada jauti keliavimo dvasią. Ji netikėta, stebuklingai tave pakylėja. Kiekvieną kartą bandau nustebinti save arba kitus žmones. Puokštėse tu pažįsti pasaulio geografiją, botaninę įvairovę“, – užsidegusi sako dizainerė.
O kaip reaguoja žmonės, išvydę D. Urbonavičiūtės puokštes? Menininkė nusijuokia, kad būna apalpimo, ekstazės būsena. Visos puokštės, sako D. Urbonavičiūtė, yra gražios, tačiau svarbu, ar jos suderintos su aplinka.
Bažnyčia kaip meno kūrinys
Bernardinų bažnyčia, sako pašnekovė, kaip ir bet kuris meno kūrinys, sukelia jausmus. „Mėnesį keliavau po Indiją. Galvojau, kaip fainai, gamta, šilta, koks geras oras, nieko nereikia. Ir staiga suvokiau, kad be gotikos negaliu gyventi. Man trūksta įkvėpimo. Gotika yra kažkas tokio...“, – susimąsto pašnekovė.
Dizainerė perfrazuoja Dalai Lamą ir sako, kad religija yra neatsiejama nuo kultūros šaknų. „Mūsų religija yra krikščionybė. Krikščionybė yra pastatyta ant gotikos, baroko. Taip neatsiejama, be to tu negali. Gal ji ir nusibosta, bet kai išvis jos nebelieka, suvoki, kad tau kažko trūksta. Turbūt tam čia ir gimei Lietuvoje, Vilniuje, kur tiek daug bažnyčių, kur renesansinis senamiestis“, – įsitikinusi D. Urbonavičiūtė.
Bažnyčios, toliau mintis dėsto dizainerė, yra kaip įkvėpimo šaltinis. „Jei jų nebūtų...neįsivaizduoju, keistųsi žmogaus suvokimas. Aplinka, estetiką formuoja žmogaus mąstymą. Žmonės, kurie mažai vaikšto į bažnyčią būna vienoki. Jiems kažko trūksta – jie eina į teatrą ir taip toliau. Jie trūkumą gali kompensuoti. Jie ieško estetinio vaizdo. Senais laikais misterijos vykdavo bažnyčioje. Ir bernardinų bažnyčioje, skaičiau, buvo atliekami populiarūs performansai“, – sako menininkė.
Bernardinų bendruomenę, juokiasi D. Urbonavičiūtė, sudaro ir nemažas kiekis menininkų. „Šv. Pranciškus yra meno globėjas“, – priduria ji.
D. Urbonavičiūtė pasakoja, kad kaip bendruomenės narė ne tik puošia gėlėmis bažnyčią, bet ir savanoriauja Išklausymo centre. Anot jos, į centrą gali kreiptis kas tik nori: nuo žmonių, kuriems reikia akinių ar pagalbos susirandant darbą, iki žmonių, ieškančių dvasinės pagalbos.
Pažink bernardinų istoriją plačiau: https://bernardinutakais.lt/