Mažeikių lopšelio-darželio „Žilvitis“ pavaduotoja ugdymui Laima Drungilienė teigia, kad vaiko su negalia ar raidos sutrikimu integravimas į grupės, darželio bendruomenę, sukuria šansą augti ir tobulėti, o ateityje lengviau įsilieti į visuomenę.
„Jau kelis dešimtmečius mūsų darželis priima vaikus su regos sutrikimais. Turime tiflopedagogą, ilgą laiką savo komandoje turėjome ir gydytoją ortoptistą. Deja, Lietuvos aukštosios mokyklos tokių specialistų neberuošia ir rinkoje jų ėmė stipriai stigti. Kita vertus, labai džiaugiamės savo įdirbiu, nes galime priimti ne tik vaikus su regos sutrikimais, bet ir su vidutiniais ar dideliais specialiaisiais poreikiais“, – pasakoja pašnekovė.
Anot jos, užtikrinti sąlygas vaikų su specialiaisiais poreikiais ugdymui reikėjo laiko. Ilgai buvo prašoma savivaldybės skirti lėšų, papildomų etatų tokių vaikų ugdymui. Galiausiai, tinkamų specialistų paieška ir perviliojimu iš verslo sektoriaus užsiėmė pati darželio administracija.
„Šiai dienai galime pasidžiaugti, kad 11-oje grupių turime net 7 mokytojo padėjėjus ugdymui, kurie dirba su didelius ir labai didelius poreikius turinčiais vaikais. Mūsų komandoje dirba trys logopedai, spec. pedagogas, socialinis pedagogas, psichologo asistentas. Suburti tokį kiekį specialistų nėra lengva, ypač kai privačiame sektoriuje mokami atlyginimai ženkliai laimi prieš biudžetinių įstaigų galimybes. Vis dėl to, mūsų noras sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui ir atsidavimas šiai misijai gelbsti sudėtingose situacijose“, – teigia pašnekovė.
Iššūkius sprendžia palaipsniui
L. Drungilienė pripažįsta, iššūkių sudarant sąlygas vaikam su negalia ar specialiaisiais poreikiais yra visada. Dažniausiai kiekviena situacija vertinama individualiai, o daug sėkmės priklauso nuo paties pedagogo įsitraukimo.
„Prieš keletą metų turėjome auklėtinę su labai stipria regos negalia, tačiau grupės pedagogai nepasidavė ir įtraukė vaiką į bendrą ugdymo procesą. Mergaitė kartu su kitais dalyvavo užsiėmimuose. Mokytoja jai pritaikydavo didesnio šrifto užrašus, užsiėmimų metu detaliau nei įprastai aiškindavo temą, aptardavo smulkmenas, kurių regos sutrikimą turintis vaikas galėjo nepastebėti. Grupės erdvėse, ant kampų ar laiptų buvo klijuojamos ryškios žymos, dėmesiui atkreipti ir saugumui užtikrinti. Vaikas jautėsi pilnaverčiu kolektyvo nariu“, – specialistų darbu pasidžiaugia pašnekovė.
Visgi, paklausta ko stinga, kad įtraukusis ugdymas veiktų nepriekaištingai, pavaduotoja atvira – šiai dienai darželis nepasiruošęs priimti vaikų su judėjimo negalia, tačiau į kiekvieną situaciją reaguoja lanksčiai.
„Kol kas neturėjome užklausų iš tėvų, auginančių vaiką su judėjimo negalia, tad lėšas skyrėme užtikrinti kokybiškam ir pilnaverčiam esamų ugdytinių auklėjimui – sveikųjų ir su specialiaisiais poreikiais. Visgi, esame tikri, kad poreikiui priimti vaiką su judėjimo negalia atsiradus, drauge su mūsų bendruomene ar Savivaldybės atstovais rastume sprendimą“, – sako L. Drungilienė.
Panašiai nutiko ir netoliese, Mažeikių rajone veikiančiame Viekšnių lopšelyje-darželyje „Liepaitė“. Sąrašuose atsiradus vaikui su judėjimo negalia, netrukus buvo pritaikytos erdvės kokybiškam ugdymui, o įtraukiajame ugdyme šio darželio direktorė Daiva Narmontienė mato svarbią misiją.
„Turėjome auklėtinį su judėjimo negalia, patalpas tam pritaikėme. Parengta infrastruktūra liko darželio nuosavybe visam laikui, todėl esame pasirengę bet kuriuo metu vėl priimti tokį ugdytinį. Visgi, poreikio kol kas nėra. Savo kolektyve turime vaikų su vidutiniais ir dideliais spec. poreikiais. Matyt, kaip ir dauguma švietimo įstaigų, norėtume daugiau dirbti su šiais vaikais pasirengusių specialistų. Nepaisant to, esu įsitikinusi, kad vaikams yra be galo naudinga leisti laiką ir mokytis tarp įvairių vaikų – ir sveikųjų, ir negalią turinčių“, – sako D. Narmontienė.
Lygias galimybes kuria komanda, o ne įstatymai
Klaipėdos rajone įsikūrusios Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius Arūnas Grimalis atskleidžia, kad įtraukusis ugdymas mokykloje prasidėjo bemaž prieš 13 metų, kuomet į mokyklos koridorius įžengė vaikas, turintis autizmo spektro sutrikimą.
„Tais laikais šį sutrikimą nustatydavo sunkiai. Patys pradėjome ieškoti pagalbos: daug skaitėme, domėjomės. Ir nors tuo metu Lietuvoje buvo mažai pagalbos šiais klausimais, mes rankų nenuleidome“, – prisimena pašnekovas.
Šios mokyklos komanda prieš kurį laiką apdovanota „Delfi“ tvirtybės „Titano“ apdovanojimu, būtent už pavyzdinį požiūrį į įtraukųjį ugdymą. Anot mokyklos vadovo, prie to prisideda kiekvienas komandos narys – nuo autobusiuko vairuotojo iki budėtojo, nuo mokytojo iki administracijos atstovo. Paklaustas, ką mano apie tai, kad kitos švietimo įstaigos prašo reformą atidėti, nes nespėjo pasiruošti, A. Grimalis kalba labai paprastai – ruoštis galima palaipsniui.
„Juk niekada nežinosi, koks konkrečiai mokinys ateis mokytis į bendrojo ugdymo mokyklą. Kiekvienas atvejis – skirtingas. Jei ateis vaikas su fizine negalia, galbūt teks pertvarkyti visus laiptus. Jei pradės mokytis moksleivis, turintis autizmo spektro sutrikimą, reikės daugiau psichologinių žinių. Manau, kad visas pasiruošimas yra požiūrio klausimas“, – teigia mokyklos direktorius.
Atsakomybę neša kiekvienas
Įtraukusis ugdymas kelia diskusijų visoje Europoje. Kai kur situacija gerokai aštresnė nei Lietuvoje ir geraisiais pavyzdžiai pasigirti sudėtingiau. Štai Bulgarijoje skaičiuojama, kad net 10 000 vaikų su specialiaisiais poreikiais apskritai lieka už švietimo sistemos ribų, o žurnalistės Martinos Bozukovos teigimu, vaikai su negalia bei jų šeimos susiduria su stipria visuomenės atmetimo reakcija. Čekijoje ši problema sprendžiama sukuriant sąlygas vaikams su specialiaisiais poreikiais lankyti bendras mokyklas, bet sudarant jiems individualius ugdymo planus, įdarbinant ugdymo asistentus. Rumunijos portalo „HotNews“ žurnalistas Sebastianas Pricopas įvardija dar sudėtingesnę situaciją. Beveik pusė mokyklų apskritai nepritaikytos žmonėms su regėjimo negalia, vos penktadalis turi įrengta rampą prie įėjimo, judėjimo negalią turintiems mokiniams.
Psichologo J. Buroko teigimu, bet koks veiksmas, kuriant įtraukųjį ugdymą yra mūsų visuomenės atspindys, o atsakomybę turėtų nešti kiekvienas bendruomenės narys.
„Vienų mokymų metu paprašėme mokytojų atlikti praktinę užduotį reikalaujančią visų narių bendro įsitraukimo. Užduoties metu dalyviams reikėjo patirti nedidelį fizinį diskomfortą. Keli nariai, kuriems dėl jų fizinės būklės, tai padaryti buvo sunkiau, nusprendė užduotyje nedalyvauti. Spėkite, kaip į tai reagavo kiti komandos nariai? Deja, bet abejingumu… O juk galėjo nors vienas pastebėti pakviesti visus pagalvoti, ką galime padaryti, kad užduotyje galėtų sudalyvauti visi. Būtent tai, mano galva, ir yra apie įtraukumą. Juk, kai klasėje turime mokinį su aukštais ar vidutiniais specialiaisiais poreikiais kartais jo elgesys tikrai yra sudėtingas, agresyvus. Tėvai pradeda reikalauti, kad tas vaikas būtų šalinamas iš mokyklos, nes trukdo kitiems mokytis. Tiesa – to vaiko elgesys trukdo kitiems. Gal ir nuskambės banaliai, bet taip norėtųsi, kad atsirastų nors vieni tėvai, kurie pamatytų, tame vaike vaiką, o ne blogį ir pakviestų kitus klasės, mokyklos bendruomenės narius ieškoti sprendimų. Kurių, patikėkite, tikrai yra“, – pasakoja psichologas.