Jaučiatės blogai, bet gydytojai neranda priežasties: įspėja apie ligą slapukę, kuri kankina vis jaunesnius

Kai kankina skausmas, kreipiamės į gydytojus ir tikimės, kad jie padės jį išspręsti. Tačiau kartais gali nutikti ir taip, kad gydytojai skausmo priežasties neranda, o skausmas vis vien nesiliauja. Tokiais atvejais skausmo priežasties nebūtinai reikia ieškoti skaudamoje vietoje; labai tikėtina, kad dėl visko gali būti kalta gerai pasislėpusi depresija.

Viską išsityriau – nieko nerado: ką tai gali reikšti?

„Kardiolitos klinikų“ Psichinės sveikatos centro gydytoja psichiatrė Jolita Bužinskienė neslepia, kad per darbo metus kabineto duris pravėrė tiek daug pacientų, kad, atrodo, visos istorijos jau girdėtos. Vis dėlto, ji tikina, kad kiekvienas pacientas atsineša savo istoriją – nepanašią į kitas.

„Dabar pacientai kitokie. Dažnai ateina jau nusistatę diagnozę per „Google“ ir „išsiguglinę“ viską apie vaistus. Ateina nusiteikę, kad reikia akademinių atostogų, o paaiškėja, kad dėl depresijos jau vos paeina. Kai „užgeria savo depresiją ir nerimą“ ir jau nenori daugiau. Dažnai kreipiasi jau po kitų specialistų konsultacijų, nes „viską išsityriau – nieko nerado. O man blogai: vargina nerimas, skausmai, „šiurpuliai“, širdies plakimai, negaliu valgyti, negaliu miegoti, negaliu susikaupti, pradėti darbų, mintys tik liūdnos, kad mirsiu“. Visi mes kažkada tikrai mirsime, bet mums skirtą gyvenimo laiką galime panaudoti pilnavertiškai, – pastebi J. Bužinskienė.

Pasak gydytojos, paskutiniu metu daugėja pacientų su afektiniais, depresiniais simptomais, ir jie vis jaunesni. Tarp jų vis dažnesni psichosomatiniai simptomai – širdies plakimas, pakilęs spaudimas, besimėtantys įvairių kūno vietų skausmai, dusulys, net springimas. Tokie simptomai klaidina, verčia kreiptis į terapeutus, kardiologus, chirurgus. Kritinis amžius – apie 30 metų.

„Padarę karjeras, turintys statusą, apsirūpinę materialiai, tačiau viduje nelaimingi. Dar ir apsimetantys, kaip jiems viskas „OK“, išnaudodami paskutinę likusią energiją. Nelabai pasitikintys, dar viską „pasitikrinsiu internete“. Tačiau jeigu pacientas atėjo – jau gerai, reiškia, žengė žingsnį link pagalbos. Smagu būna palaipsniui mažinti jo nepasitikėjimo laipsnį ir kartais net išsiskirti jau kaip geriems draugams“, – sako J. Bužinskienė.

Sunki liga, kuri turi daug veidų: kartais ją atpažinti sunku

Gydytojos įvardyta būsena – nuotaikos pablogėjimas, trunkantis ilgesnį laiką, kurį lydi gausūs antriniai simptomai, – ir vadinamas depresija. Ji paaiškina, kad pats žodis „depresija“ reiškia „būti prispaustu“. Depresija žinoma nuo senovės laikų, tik buvo kitaip vadinama. Hipokratas (450 – 355 pr. m. e.) rašė apie melancholikams būdingą nusiminimą, gilų visų įvykių išgyvenimą bei jiems būdingą ligą – melancholiją.

Depresija ilgai neturėjo specialaus gydymo. Pirmasis vaistas, pripažintas kaip antidepresantas, buvo sukurtas tik 1940 metais – imipraminas. Po jo atsirado daug kitų. Bet ilgą laiką depresijos mechanizmų paaiškinimui bei gydymui didžiulę įtaką darė psichoterapijos korifėjai.

„Pavyzdžiui, Froidas (id, ego, superego koncepcijos autorius) teigė, kad traumatizuojančiam įvykiui atsitikus išorėje, mes jį internalizuojame kaip savo dalį. Tokiu atveju svarbu, kaip mūsų tėvai elgėsi su mumis vaikystėje; ar iki šiol jaučiame jiems pyktį, apmaudą? Nes galime internalizuoti tuos jausmus, tai yra, nukreipti į savo vidų. Vaikas nerodo tėvams pykčio, nes juos myli ir bijo atstūmimo. Taip viduje vaikas susikuria neigiamą „self“ (savasties) konceptą, kad jis nevertas meilės, ir ateity gali susirgti depresija“, – teigia J. Bužinskienė.

Ji atkreipia dėmesį į Karlo Gustavo Jungo mintį, kad depresija – tai nesąmoningų turinių įsiveržimas iš pasąmonės į sąmonę; ji – ne visada patologinė, gali lydėti svarbius asmenybės lūžius, kūrybiškumo sprogimą, būdingą genijų gyvenimuose.

„Jungo nuomone, depresija primena juodai apsirengusią damą. Jeigu jau atėjo – nevykite jos, bet pasodinkite už stalo ir paklausykite, ką ji pasakys. Deja, šiais laikais depresija ateina apsirengusi nebūtinai juodai, ji turi daug kitų veidų. Maskuojasi po kitomis ligomis. Sergant bipoliniu sutrikimu, juodas apdaras keičiasi į blizgantį pakilumo epizodų metu. Ji kitokia jauniems ir seniems, turintiems dar 100 ligų. Dažnai pasireiškia prie sunkių somatinių ligų – insulto, infarkto, cukrinio diabeto. Tuomet svarbu nesumaišyti su Alzheimerio liga ar kitokia demencija“, – pabrėžia J. Bužinskienė.

Gydytoja psichiatrė prisimena, kad dar ne taip seniai, jos studijų metais, depresija buvo skirstoma pagal kilmę – į endogeninę (be išorinės priežasties, galimai predisponuotą genetiškai), egzogeninę (sukeltą streso, vaistų, nepalankios aplinkos ir kitų faktorių) ir somatogeninę (dėl somatinių, neurologinių ligų). Buvo gilinamasi į depresijų kilmę ir nustatoma, pavyzdžiui, endogeninė depresija, išprovokuota egzogeninio faktoriaus.

„Paskutiniu metu remiamasi neurotransmiterių, neuroreceptorių teorijomis, daug dėmesio skiriama kortizoliui bei kitiems hormonams, sezoniškumo teorijai. Naujoje klasifikacijoje neliko vietos depresijos kilmei, ji skirstoma tik į laipsnius: lengva, vidutinė, sunki. Su psichoze arba be jos. Pasikartojanti arba ne. Tai – mūsų, europiečių klasifikacija, supaprastinta taip, kad bet koks daktaras ir bet kur suprastų.

Deja, pacientas dažnai nesutelpa į skalių, kriterijų rėmus. Prisimenu savo Mokytojų, puikių klinicistų, konsultacijas, kurie mokėdavo taip prakalbinti pacientą, kad jis išsiskleisdavo kaip gėlė ir diagnozę atnešdavo „ant delno“. O prieš tai būdavo „neaiškus atvejis“. Daugiau informacijos duoda gyvas spontaniškas pokalbis, nuoširdaus kontakto užmezgimas su klientu, negu depresijos kriterijų skaičiavimas“, – pastebi J. Bužinskienė.

Greito ir stebuklingo vaisto nėra, o į „pagerėjimą“ reikėtų žiūrėti atsargiai

Gydytoja psichiatrė skaičiuoja, kad depresija bent kartą gyvenime serga 8 – 30 proc. žmonių, iš jų 1 – 2 proc. – sunkia. Vienam iš trijų pacientų depresija nesikartoja.

„Svarbu stebėti depresiją dinamikoje. Kartais depresija pereina į „ironišką“, „besišypsančią“, kurią galime traktuoti kaip pagerėjimą. Kaip tik tuo metu nemažai pacientų įvykdo suicidą“, – įspėja gydytoja psichiatrė.

J. Bužinskienė nurodo, kad depresijos centre – nuotaikos pablogėjimas bei anhedonija. Taip pat depresijai būdingi antriniai simptomai:

- sumažėja susikaupimas, dėmesys;

- sumažėja savivertė, padidėja nepasitikėjimas savimi;

- atsiranda savęs kaltinimo, nusivertinimo idėjos;

- suicidinės mintys;

- miego, apetito sutrikimai.

Depresijai būdingi šie somatiniai simptomai, kurie dažnai būna pirmame plane ir gali suklaidinti gydytoją:

- pastovus nuovargis;

- kvėpavimo sutrikimai;

- psichosomatinio tipo kūno skausmai (besimėtantys, burnos srities, skrandžio ar krūtinės skausmai, badymas, šalimas, niežėjimas);

- širdies ritmo padažnėjimas ar suretėjimas;

- svorio netekimas;

- dažnas šlapinimasis;

- libido sumažėjimas;

- menstruacijų ciklo sutrikimas.

Gydytoja psichiatrė pastebi, kad šiais laikais sirgti depresija nebėra stigma, turime daug daugiau gydymo būdų, gausybę antidepresantų ir kitų grupių medikamentų. Vis dėlto, ji pažymi, kad vieno stebuklingo vaisto, kuris greitai ir visam laikui išspręstų depresiją, nėra, ir į kiekvieną atvejį turi būti reaguojama individualiai.

„Deja, nėra vieno stebuklingo vaisto, kurį paskyrus pacientas iš karto ir visam gyvenimui pasveiktų. O yra to prašančių, norinčių stebuklo. Dar yra nuogąstaujančių, kad vaistai kažkaip pakeis asmenybę, „pavers zombiu“ – tai neįmanoma. Dar drįsčiau sakyti, kad nėra būtina atsikratyti visų simptomų, o kartais tai ir neįmanoma. Kiekvienas atvejis yra individualus, taigi ir gydymą reikia parinkti individualiai. Ir, žinoma, kartu pasitelkiant psichoterapinius metodus, ypatingai kognityvinę elgesio terapiją, nes ji greita, veiksminga ir, skirtingai nuo vaistų, be šalutinio poveikio“, – pabrėžia J. Bužinskienė.