Tokia ironija gali būti išgirsta ne iš vienų lupų, kada kalbama apie mokytojus, švietimo sistemą ir jos sudedamąsias dalis, tačiau ir apskritai apie visuomenės požiūrį į tai, kam ir kodėl reikalinga ši sistema, kokias funkcijas ji turi atlikti ir kokią vietą visuomenėje ji turi užimti.
Šiuo metu esanti ir vis gilėjanti pedagogų problema rodo, kad ilgalaikio valstybės požiūrio trūkumas į šį lauką įneša chaoso ir pasimetimo. Bandymas skubiai lopyti skyles, bandant pritraukti studentų, motyvuojant juos stipendijomis, yra tam tikra desperacijos forma, kuomet bandomas užkurti pedagogų rengimo konvejeris.
Žinoma, aukštojo mokslo sistemos kritika šiuo metu yra gulinčiojo spardymas, tačiau tai, kad mokslo ir ministerijų galvos negali susitarti tarpusavyje, koks turėtų būti mokytojų rengimo modelis, kas turėtų būti mokytojas ir kaip turėtų atrodyti mokytojų rengimo procesas, tik dar kartą parodo krizę.
Iš tiesų, jau pirmasis klausimas – kas mokys mūsų vaikus? – yra komplikuotas. Buvo priimtas sprendimas, kad mokymas turi būti patikėtas pedagogams. Galbūt jis yra logiškas, kuomet mes turime reikalą su pradinio ugdymo specialistais. Tačiau, jeigu mes kalbame apie progimnazijos ar gimnazijos programą, šis modelis nebetinka.
Mokytojų rengimas atsidūrė tokioje situacijoje, kada pabaigęs studijas, pedagogas gauna socialinių mokslų kvalifikacijos diplomą, kur jis įvardijamas kaip „ugdymo mokslų bakalauras, pedagogo kvalifikacija“. Ši susiklosčiusi situacija iš principo yra ydinga, tačiau labai patogi biurokratams – lengva vesti apskaitą, kiek galvų studijuoja, kaip paskirstyti finansus ir t. t. Tačiau ši situacija programuoja tiek tapatybės, tiek dalykinio pasirengimo krizę.
Studentai, ateinantys studijuoti pedagogiką, dažniausiai save asocijuoja su tam tikru dalyku: jie istorikai, matematikai, fizikai, chemikai ir t. t. Kitaip tariant, pirmiausia jie save suvokia kaip dalykininkus, kurie ruošiasi eiti į mokyklą su tam tikros disciplinos žiniomis. Tokia prieiga visiškai natūrali, nes abstrakti pedagogika kaip reiškinys dar nėra jų priimta ir akceptuota. Kalbantis su studentais, dažnai gali išgirsti iš jų nesupratimą, kodėl jie pirmiausia verčiami pedagogais, o tik paskui dalykininkais.
Toks požiūris neatsispindi ir programose: dalykinės žinios pirmiausia sudaro didžiąją dalį kreditų, tačiau finale jos nustumiamos į paraštę. Tai žonglieriaus klausimas: žongliruok, mes pasirengę tave tam parengti, tačiau kuo tu žongliruosi, mums nelabai įdomu. Ir tai yra fundamentali problema. Kalbėdami apie pedagogiką, mes turime iškelti pirmiausia dalykines žinias, o jeigu tai labai reikalinga, galime pabrėžti, kad tai yra taip pat ir pedagogikos studijas baigę specialistai: istorijos pedagogikos, fizikos pedagogikos, matematikos pedagogikos.
Ministerija, pasileidusi į šį žaidimą, privalo atsisakyti savo požiūrio, kad negalima teikti kelių krypčių kvalifikacinio laipsnio. Pedagogika šiuo atveju yra papildomos studijos, kurios turi parengti dalykininką darbui su mokiniais. Ir ne atvirkščiai. Tokiu būdu turi būti ne tik iškeliamas dalykinis pasirengimas į pirmą vietą, tačiau taip pat sprendžiamas ir būsimųjų mokytojų tapatybės klausimas.
Ne mažiau svarbus yra kitas klausimas, susijęs su būsimųjų mokytojų pasirengimu. Nebūtina pernelyg gilintis į detales, tačiau galima tiesiog pabandyti paviršutiniškai paskaičiuoti, kokia yra studijų struktūra, rengiant mokytojus dalykininkus. Ketverių metų universitetinės bakalauro studijos Lietuvoje sudaro 240 kreditų.
Būsimieji mokytojai rengiami Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose, kurių studijų modelis tapo labai panašus, o ir reikalavimai pedagogikos studijų programoms suformavo tam tikras bendras sąlygas, nulėmusias, nepaisant skirtingo turinio, panašią studijų struktūrą.
Galimos variacijos, tačiau bendrosios tendencijos identiškos. Paėmus ir paanalizavus pedagogikos studijų programas, galima išskirti tą pačią studijų struktūrą: apie 30 kreditų sudaro pedagogikos dalykai, dar panašus skaičius kreditų apima pedagogines praktikas. Jau turime metus, kurie suvalgomi pedagogikos studijų.
Tikrai nesu tas, kuris tvirtins, kad pedagogikos dalykų reikia atsisakyti – jie būtini rengiant šiuolaikinius mokytojus ir su šiuo studijų aspektu pačioje studijų struktūroje yra viskas gerai. Abu universitetai taip pat skiria daug dėmesio universitetinėms studijoms, kurios bendroje studijų programoje taip pat sudaro apytikriai 30 kreditų.
Jų paskirtis – išplėsti studento akiratį, suformuoti prieigas, kaip ir kokiais būdais žvelgti į mus supantį pasaulį. Tai taip pat yra svarbus būsimų mokytojų ugdymo aspektas.
Tačiau matematika tokia – 90 kreditų suvalgo pedagoginės ir bendrauniversitetinės studijos, bei praktikos veiklos.
Nereikia būti matematikos genijumi, kad atliktum paprastą aritmetinį veiksmą: 240−90=150. Tai reiškia, kad dalykiniam pasirengimui paliekama truputį daugiau negu pusė studijų krūvio. Ir tai leidžia sušukti: ką mes darome su mokytojų rengimu? Į mokyklas išleidžiami tam nepasirengę jaunuoliai, kurie dar praktikų metu pamato, kad jiems tenkančios užduotys yra sunkiai įveikiamos. Per dvejus metus parengti mokytojo neįmanoma, ypač tokio mokytojo, apie kokį mes norime svajoti: giliai išmanančio savo dalyką, turinčio platų akiratį bei tinkamų raidos psichologijos, pedagogikos ir ugdymo metodologijos žinių. O šiems įgūdžiams įgyti reikalingas laikas.
Matematika šiuo atveju paprasta: mes turime keisti mokytojų ugdymo strategiją, kad jie prieš ateidami į mokyklą įgytų kuo daugiau dalykinių žinių. Tam galimi tik keli scenarijai. Reorganizuoti studijas, kad būsimi mokytojai gautų daugiau specialybinių žinių vietoje kitų dalykų arba peržiūrėti mokytojų rengimo modelį.
Pastarasis žingsnis man atrodo teisingiausias. Diskusijos, ar mokytojams reikalingas magistro laipsnis, turi pavirsti į labai konkrečią strategiją, nuo kada ir kaip reikia įvesti magistro diplomo reikalavimą mokytojams. Ir jeigu galima svarstyti apie tai, kaip tai įgyvendinti tarp dirbančių mokytojų, tai studijų programose mes turime veikiančius modelius. Jeigu medikai, architektai ar teisininkai turi tęstines studijas, suvokiant šių profesijų atsakomybę prieš individą ir visuomenę, tas pats turi būti taikoma ir būsimiesiems pedagogams.
Čia turi funkcionuoti vientisųjų studijų modelis, kuris leistų įgyti kiek įmanoma gilesnes žinias, prieš ateinant į klases.
Mokytojų prestižas turi būti paremtas giliomis žiniomis, be atitinkamo lygio studijų to pasiekti neįmanoma, kaip neįmanoma to pasiekti laužant tapatybes. Elementari matematika rodo, kad mes judame kažkur, tačiau kuomet judesys netalpina savyje strategijos – mūsų kryptis neapibrėžiama. Kad kryptis atsirastų, būtina formą užpildyti turiniu.