Ciberžolė
Daugiametis žolinis augalas, kilęs iš Pietų Azijos
Prieskonis gaminamas iš augalo šakniastiebių (šaknų)
Ciberžolė naudojama ne tik indiškiems tradiciniams patiekalams gaminti – ji taip pat naudojama tradicinėje medicinoje ir kaip dažanti medžiaga.
Ciberžolė yra prieskonis, kuris neapdorotas kažkiek primena imbiero šaknį, o sumaltas išsiskiria savo ryškia oranžine spalva. Šie ryškiaspalviai milteliai labai populiarūs Pietų Azijos virtuvėje.
Dar visai neseniai ciberžolės galėjome paragauti nebent rytietiško maisto restoranuose, o šiais laikais – kadangi labai plačiai kalbama, kad ji padeda nuo visko, pradedant alergija, baigiant depresija, – šis prieskonis tapo nepaprastai madingas. Jo beriama ne tik į maistą, bet ir į gėrimus, pavyzdžiui, arbatą arba pieną.
Michaelas Mosley prisipažino, kad jis labai ciniškai vertina vieno produkto liaupsinimą, bet vis dėlto nusprendė patikrinti, ar ciberžolė iš tiesų tokia naudinga mūsų organizmui. Ciberžolėje yra ne mažiau nei 200 įvairių medžiagų, viena jų ypač domina mokslininkus. Ši medžiaga suteikia ciberžolei išskirtinę ryškią spalvą – tai kurkuminas.
Buvo atlikta daugybė tyrimų, kurių metu laboratorijose buvo nagrinėjamas ciberžolėje esantis kurkuminas. Kai kurių tyrimų rezultatai teikia daug vilčių. Vis dėlto dauguma šių tyrimų buvo atlikta su pelėmis, naudojant labai dideles dozes. Realiame pasaulyje su žmonėmis buvo atlikti tik keli eksperimentai.
Tad laidos „Trust Me, I'm A Doctor“ kūrėjai nusprendė pakeisti šią situaciją. Iš visos šalies jie sukvietė geriausius tyrėjus, kurie padėjo surasti apie 100 savanorių iš Šiaurės Rytų, sutikusių dalyvauti novatoriškame eksperimente.
Kai kurie savanoriai turėjo reguliariai valgyti patiekalus su ciberžole. Tada jie buvo suskirstyti į tris grupes. Vienos grupės savanorių buvo paprašyta šešias savaites kasdien suvalgyti po arbatinį šaukštelį ciberžolės, geriausia – įmaišytos į maistą. Kitos grupės savanoriai turėjo kasdien vartoti papildą su tokiu pačiu ciberžolės kiekiu, o trečiai grupei buvo duodamas placebas.
Tie savanoriai, kurių buvo paprašyta vartoti po šaukštelį ciberžolės kasdien, tai darė gan kūrybingai – išmaišydavo maltą ciberžolę šiltame piene arba jogurte. Ne visiems patiko jos skonis, kai kuriems jis netgi buvo šlykštus, kiti sakė, kad jis stiprus, ilgai juntamas. Tačiau koks buvo ciberžolės poveikis jų organizmui? Tyrėjai nusprendė išbandyti novatorišką testą, kurį Londono universiteto koledže sukūrė profesorius Martinas Widschwendteris su savo studentais.
Prof. Widschwendteris domisi ne tiek ciberžole, kiek vėžio užuomazgomis. Jo tyrėjų komanda palygino krūties vėžiu sergančių moterų mėginius su šia liga nesergančių moterų mėginiais. Jie išsiaiškino, kad dar prieš ląstelėms tampant vėžinėmis, jose atsiranda pokyčių genų „pakuotės“ lygmenyje. Tai vadinama DNR metilinimu ir kažkiek primena jungiklį, kuris gali „išjungti“ arba „įjungti“ geno aktyvumą.
Geriausia žinia ta, kad jei pokytis aptinkamas laiku, potencialiai jį galima pakeisti, kol ląstelė netapo vėžine. DNR metilinimas gali paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, rizika susirgti plaučių vėžiu labai smarkiai sumažėja, vos metus rūkyti. Manoma, kad nesveikas genų metilinimas, sukeltas tabako dūmų, sustoja arba yra pakeičiamas, kai neberūkome.
Laidos kūrėjai paklausė prof. Widschwendterio, ar patikrinus savanorių kraujo ląstelių DNR metilinimo modelius eksperimento pradžioje ir pabaigoje atsiskleistų vėžio ir kitų ligų, tokių kaip alergijos, rizika. Iki šiol toks metodas nebuvo taikomas.
Laimei, profesorius buvo labai entuziastingas. „Mes labai džiaugiamės, kad buvome pakviesti dalyvauti šiame tyrime, nes jis įrodė svarbaus tyrimo išvadas, kurios atveria visiškai naujas galimybes ligų, ypač onkologinių, diagnostikos ir prevencijos srityje.“
Tad kas gi įvyko?
Kai jam uždavėme šį klausimą, prof. Widschwendteris ėmė išsamiai pasakoti:
„Grupėje, kuri vartojo placebą, jokių pokyčių mes neradome, – pasakė jis. – Ir tai mūsų nenustebino.“
„Papildus vartojusioje grupėje pokyčių taip pat nebuvo“, – tęsė jis.
Tai tyrėjus kiek nustebino ir nuvylė.
„Tačiau toje grupėje, kuri ciberžolę įsimaišydavo į maistą, pokyčiai buvo akivaizdūs, – tęsia jis. – Mes labai apsidžiaugėme, tiesą sakant. Pamatėme, kad labiausiai pasikeitė vienas konkretus genas. Įdomu tai, kad šis konkretus genas, mūsų žiniomis, yra siejamas su trimis ligomis: depresija, astma ir egzema bei vėžiu. Tai tikrai stulbinantis atradimas.“
Iš tiesų. Tačiau kodėl pokyčiai pastebėti tik tų savanorių, kurie ciberžolę valgė su maistu, organizme, o tų, kurie tą patį kiekį vartojo kaip papildus – ne?
Dr. Kirsten Brandt iš Niukaslio universiteto, kuri padėjo vykdyti tyrimą, mano, kad tai susiję su tuo, kaip organizmas ciberžolę įsisavina.
Pasak jos, gali būti, kad termiškai apdorojus arba pridėjus riebalų aktyviosios medžiagos tampa labiau tirpios, todėl organizmas jas geriau įsisavina. „Mums reikia atlikti daugiau tyrimų ir išsiaiškinti, kas konkrečiai nutinka.“
Ji taip pat pridūrė, kad tyrėjai neabejoja, jog šį skirtumą nulėmė būtent ciberžolė, o ne koks kitas prieskonis, nes savanoriai ciberžolę vartojo labai skirtingai (ne viename patiekale).
Pasak tyrėjų, reikia atlikti dar daug tyrimų, bent jau pakartoti tokį patį ir pažiūrėti, ar jis patvirtins gautas išvadas.