Pasak G. Kadžytės, Verbų sekmadienis – viso krikščioniškojo pasaulio šventė: Velykų pranašas, šeštasis gavėnios sekmadienis, įžanga į aktyvią priešvelykinę ruošą.
„Verbų sekmadienio prasmė surašyta Šventajame Rašte: Viešpats Jėzus, kaip laukiamas karalius, įžengia į Jeruzalę prisimti visų žmonių kaltes, jas atpirkti kryžiaus kančia, mirtimi, ir sunaikinti pačią mirtį prisikėlimu amžinajam gyvenimui“, – komentavo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja.
Anot jos, originalus pavadinimas yra Palmių sekmadienis, vartojamas daugybe kalbų, tarp jų ir mūsų kaimynų lenkų, latvių, estų, vokiečių.
„Vadinamas pagal tą patį Šventojo Rašto tekstą, primenant, jog sutikdami Viešpatį Jeruzalės žmonės klojo ant kelio palmių šakas. Tose šalyse, kur palmės neauga, pasirenkamos kitos versijos, kaip antai, čekai turi gėlių (Květná neděle), prancūzai ir ispanai – žalumynų šakelių (Rameau, Ramos). Lietuviai, kurie puokštės pagrindu deda kadagio, tarmėse vadinto verba, šakelių – turi Verbų sekmadienį“, – kalbėjo G. Kadžytė.
Apnyko tik žaidybiniai papildai
Kalbant apie tai, kaip skiriasi Verbų sekmadienio papročiai šiandien ir anksčiau, mokslininkės teigimu, esminiai šventės akcentai nesiskiria.
„Žmonės pasiruošia verbų puokštes namuose, perka prie bažnyčių, arba tas dirbtines, Kaziuko mugėje. Po pamaldų pašventintas verbas parsineša namo ir saugo pagarbiai iki kitų metų, kaip namų apsaugos ir palaimos ženklą. Apnyko tik žaidybiniai papildai: ankstyvą sekmadienio rytą atsikelti pirmam ir kadagio šakele pažadinti visus namiškius, linkint stiprios sveikatos.
Dabar dažniau tai atsiminę žmonės jau išėję iš bažnyčių sutiktiems bičiuliams ar namie likusiems paplekšnoja turima verba su tais pačiais linkėjimais. Ak, tiesa, dar tikinčiose šeimose Velykų rytą šventinta kadagio šakele ir Velyknakčio vandeniu pašlakstydavo pusryčių stalą. Senesniais laikais sudžiūvusius spyglius naudojo pamaldžiai smilkyti gresiant įvairiems pavojams: perkūnijoms, vėtroms, užkrečiamoms ligoms...“, – kalbėjo G. Kadžytė.
Pasak jos, viso krikščioniškojo pasaulio šventė švenčiama visur panašiai.
„Tikybos suformuotos apeigos visuomet būna giliai prasminiai pagrįstos, tad nėra reikmės jas kaitalioti dėl pramogos. O pramoginių priedų, atitinkančių šventės stilių, galima ir pridėti, turint gerų ketinimų – saugoti, džiuginti tuos, kurie mums mieli“.
Žmonės žinojo, kad šventinto daikto negalima nepagarbiai išmetinėti
Šventės metu dažnam žmogui gali kilti klausimas, kaip turėtų atrodyti tradicinė verba? Pasak, etnologės, XIX a. pirmosios pusės Vilniaus dailininkas Kanutas Ruseckas yra palikęs mums puikų paveikslą „Lietuvaitė su verbomis“ – aiškų įrodymą, kad senesnioji, originali verba buvo sudėta iš kadagio šakelių, apkaišant jas pumpuruojančiomis žilvyčio, gluosnio, karklo (blindės) šakelėmis.
„Tos puošnios spalvotos verbos, dabar jau tapę tautodailės objektu, taip pat atsirado Vilniaus apylinkėse, nors gerokai vėliau, dabar plačiai žinomos kaip Vilniaus palmės (palmy Wilenskie). Beje, siūloma jas įtraukti į UNESCO pasaulinės kultūros paveldą“, – dalinosi papročių žinovė.
G. Kadžytės teigimu, kas laikosi tradicijų ir nori turėti namuose apsaugos, palaimos ženklą – būtinai Verbų sekmadienį ras laiko verbų šakeles pašventinti sau ir galbūt savo artimiesiems, kaimynams, kurie dėl negalių ar kitų priežasčių neturi galimybės to padaryti patys.
„Kurie netikintys, ne tos tradicijos žmonės – gali per muges Vilniaus verbų (palmių) dirbinių susirankioti netgi kolekcijas, bet tai tebus tik dekoracijos, suvenyrai“, – kalbėjo etnologė.
Ji priduria, kad verbas pagal tradiciją laikydavo metus, po to keisdavo naujomis šventintomis, o pernykštes sudegindavo Pelenų dieną arba Velyknakčio lauže. Žmonės žinojo, kad šventinto daikto negalima nepagarbiai išmetinėti.