Pernai išsiskleidusius žalčialunkio žiedus tame pačiame miške pavyko nufotografuoti pirmosiomis vasario dienomis, o šių metų pavasaris sugrąžino įprastą gamtos ritmą. Jau pasiruošę sprogti žalčialunkio žiedai kelias dienas iš eilės tarsi kažko laukė, abejojo, ar jau tikrai čia tas pavasaris atėjo, gal dar sugrįš šalčiai su sniegu.
Anksčiau buvęs retas, pastarąjį dešimtmetį žalčialunkis džiugina savo grožiu daugelyje Lietuvos miškų. Gal todėl, kad kasmet gamtininkai primena jo neliesti. Ypatingai reikia vengti, kad ant odos nepatektų žalčialunkio sulčių, o pakramčius augalo šakutę, sutinsta lūpos, burnos ertmė atrodo lyg išdeginta, gali iškristi dantys. Labiausiai nuodingos yra žalčialunkio uogos – 10-12 yra mirtina dozė. O kas skaitė Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, neabejotinai įsiminė švedų nužudymo žalčialunkiu sceną.
Gilių žiemos pusnių likučiai dar guli vėsiose Petroškų miško daubose. Bet pietiniuose kalvų šlaituose, kurie šilumos gavo daugiausiai, jau mėlynuoja pirmieji pavieniai žibuoklių žiedai. Reikės dar savaitės ar net dviejų, kol jų spalva nusidažys visos pamiškės.
Saulės prišildytoje laukymėje prie Šikinežerio (būtent toks necenzūruotas jo pavadinimas) geltonuoja šalpusniai. Tik prieš kelias dienas pabudo skruzdėlynai – sujudimas neapsakytas. O kur pirmieji žiedai, ten ir bitės spėjo atskristi. Tik dar nelengva išgirsti jų dūzgimą per vienas kitą perrėkti skubančių varnėnų keliamą triukšmą.
Apžvalginis takas Petroškų miške veda per žolių turtingų eglynų, pelkėtų lapuočių miškų ir skroblynų bendrijas. Tokie miškai sudaro palankias sąlygas gyventi tiek gausiai perintiems miško paukščiams, tiek retiems sparnuočiams: uldukui, žaliajai meletai, ereliui rėksniui. Išskirtinė šių vietų gamtinė vertybė yra balinis vėžlys, gyvenantis tik pietinėje Lietuvos dalyje.