Lemtingoje dvikovoje kaunietis įveikė Dovydą Nemeravičių, kuris dar pernai iškovojo Lietuvai olimpinį kelialapį. Ir įrodė, jog sėkmė šių metų Europos čempionate, kuriame jis daugeliui netikėtai išplėšė bronzą, nebuvo atsitiktinė.
– Šiuos metus turbūt jau galima pavadinti kaip jums itin sėkmingus: iškovojote Europos čempionato bronzą, gavote bilietą į Paryžių. Kas lėmė šią sėkmę?
– Sėkmę galėjo lemti keli veiksniai. Pirmiausia buvo gerai suderintas treniruočių planas, rinktinėje yra konkurencija, kuri padeda tobulėti. Svarbus ir psichologinis nusiteikimas – didelis noras būti tarp pasaulio irklavimo elito, iškovoti medalį svarbiausiose varžybose. Ir kiekvieno sportininko svajonė – atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse.
– Prisipažinote, kad Europos čempionato bronza jums pačiam buvo netikėta. Viename interviu sakėte, kad anksčiau finišas tikrai nebuvo jūsų stiprioji pusė. Šįkart spurtavote galingai, šitaip nustebindamas visus. Galbūt keitėte treniruočių procesą?
– Pavyko tinkamai išdėstyti jėgas, todėl distancijos pabaigoje jų turėjau gerai finišuoti.
– Europos čempionato medalis pridėjo pasitikėjimo prieš Liucernoje vykusią kovą dėl olimpinio kelialapio?
– Taip, šis medalis neabejotinai pridėjo pasitikėjimo, parodė, kad einu gera linkme, suteikė motyvacijos siekti aukštų rezultatų.
– Ar jums pažįstamos sąlygos, kurios lauks Paryžiuje? Gal yra tekę ten varžytis ar dalyvauti treniruočių stovykloje?
– Išbandyti Paryžiaus trasos dar neteko, bet man žinoma, kad ten vyrauja vėjas, bangos. Su panašiomis sąlygomis dažnai susiduriame irkluodami Galvėje, todėl galima sakyti, kad iš dalies sąlygos pažįstamos.
– Kokį tikslą sau keliate olimpiniame Paryžiuje?
– Tikslų stengiuosi nekelti apskritai jokioms varžyboms. Visuomet darau viską, ką galiu, todėl ir Paryžiuje noriu pademonstruoti geriausią sportinę formą.
– Jau vykote į olimpines žaidynes Tokijuje, bet tąkart buvote atsarginis ir nestartavote. Kaip jaučiasi atsarginis? Koks šįkart jausmas prieš tikrą olimpinį debiutą?
– Atvirai kalbant, vykstant į Tokiją kaip atsarginiam irkluotojui jausmai buvo ne patys geriausi – liūdesys ir nusivylimas. Aš, kaip sportininkas, tikrai tikėjau, kad galiu padėti komandai užimti aukštesnę vietą. Šias mintis patvirtino ir tokį sprendimą būtų palaikiusi didelė dalis Lietuvos irklavimo bendruomenės, kuri negalėjo suprasti ankstesnio trenerio sprendimo neįtraukti manęs į komandos sudėtį. Esu jiems dėkingas už palaikymą ir tikėjimą.
Prieš Tokijo olimpines žaidynes su komanda fiksavome Lietuvos vyrų keturviečių valčių rekordą, būtent tokios sudėties įgula rodė gerą rezultatą, buvo perspektyvi, todėl norėjau su šia komanda pasirodyti Tokijo olimpinėse žaidynėse. Šis noras neišsipildė, tačiau jokių nuoskaudų nelaikau, žiūriu į priekį.
Dabar esu labai laimingas, nes įrodžiau, kad esu vertas atstovauti savo šaliai Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, ir džiaugiuosi, jog galėsiu tai daryti itin konkurencingoje vyrų vienviečių valčių klasėje tarp pačių pajėgiausių pasaulio irkluotojų.
– Ką laisvalaikiui įsidėsite į lagaminą, kai keliausite į Paryžių?
– Pasiimsiu knygą, tik nemanau, kad jos prireiks. Kadangi šiek tiek pajutau olimpinių žaidynių atmosferos, žinau, kad laisvalaikiu ten tikrai pasirūpinama ir veiklos netrūksta. Smagu susipažinti su kitų šalių sportininkais, keistis nacionaline atributika, rinkti suvenyrus. Kadangi Tokijuje nestartavau, buvau itin pasinėręs į tas veiklas. Kolekcininkas tikrai nesu, tačiau iš Tokijo parsivežiau nemažai kitų šalių olimpinių ženkliukų.
– Ar tai, kad jau matėte olimpinių žaidynių virtuvę iš vidaus, prideda ramybės, užtikrintumo?
– Taip, šiek tiek prideda, galiu bent įsivaizduoti, ko galima tikėtis.
– Esate irklavęs ir keturvietę valtį, ir aštuonvietę, dabar irkluojate vienvietę. Kurioje valtyje jaučiatės geriausiai? Esate komandos žmogus ar individualistas?
– Esu irklavęs keturvietę, aštuonvietę, porinę bei pavienę dvivietę, pavienę keturvietę. Teko save išbandyti visur. Man patinka irkluoti komandoje, tačiau arčiausiai širdies vienvietė valtis, nes irkluoji vienas, žinai savo jausmą. Esu labiau individualistas – patinka prisiimti atsakomybę tik už save.
– Jūsų didžiausias gerbėjas yra..
– ...mano širdies draugė Paulina, kuri mane labai palaiko, drąsina, tiki ir nenori, kad nustočiau daryti tai, ką darau. Visas sėkmes ir nesėkmes išgyvena emocingiau negu aš.
– Ar be to, kad mylimasis – irkluotojas, Paulina dar turi kokių nors sąsajų su irklavimu ar apskritai sportu?
– Kai susipažinau su Paulina, ji studijavo istoriją ir vakarais dirbo sporto klubo, esančio „Žalgirio“ arenoje, administracijoje. O aš, jeigu nebūdavau Trakuose, ten eidavau į sporto salę. Sporto klube ir susipažinome. Paulina nėra sportininkė, tačiau domisi ir stebi krepšinio, futbolo rungtynes. Mums susipažinus, įsitraukė ir į irklavimo pasaulio aktualijas. Labai palaiko ir kitų sporto šakų atstovus, garsinančius Lietuvą.
– Kaip judviem labiausiai patinka leisti laisvalaikį?
– Esame gamtos žmonės, mėgstame laisvalaikį leisti gamtoje ir aktyviai. Patinka keliauti, tyrinėti naujas vietoves, ragauti įvairių patiekalų.
Paulina – didelė Kauno „Žalgirio“ fanė. Žiūri rungtynes, vyksta palaikyti komandos į areną. Aš toks nesu, rungtynių nestebiu ir krepšiniu nesidomiu, bet jeigu būname kartu ir tą vakarą krepšinis, tenka žiūrėti ir man. Iš jos gavau „Žalgirio“ marškinėlius. Bando mane paversti šios komandos gerbėju.
– Kiek metų irkluojate ir kodėl būtent irkluojate?
– Irkluoju jau tryliktus metus – nuo 2011-ųjų. Esu iš Kauno rajono, tačiau mokiausi ir treniruotes lankiau Kaune. Esu išbandęs ir kitų sporto šakų: plaukimą, krepšinį, karatė, bet irklavimas patiko labiausiai. Patinka technika, kurios reikalauja ši sporto šaka, pats jausmas. Be to, irkluojame gamtoje, ant vandens, tai man artima.
– Apibūdinkite save keliais žodžiais: koks yra Giedrius irkluotojas ir koks Giedrius, kai irklus padeda į šoną?
– Giedrius irkluotojas yra rimtas, susikaupęs, konkuruojantis, o išlipęs iš valties – geraširdis, linksmas, juokingas.