„Jei į Seimą išrinkti politikai daugiau bendrautų su paprastais žmonėmis ir pamatytų, kaip jie dirba ir gyvena, visų indėlis į šalies saugumą ir gerovę būtų daug svaresnis“, – įsitikinęs D. Kasiulis.
Aplinkybės privertė grįžti namo
Asta ir Dainius jau šešti metai ūkininkauja, kur paniro grįžę iš emigracijos Anglijoje. Dainius svečioje šalyje dirbo 12 metų statybininku, o Asta – kiek trumpesnį laiką vadovaujamą darbą viešbučiuose. Anglijoje abu tautiečiai ir susipažino.
„Kai Jungtinė Karalystė pasitraukė iš Europos Sąjungos, dar prasidėjo pasaulinė epidemija, nebuvo kito pasirinkimo, kaip grįžti namo. Tos aplinkybės pakoregavo mūsų planus, bet dabar dirbame Lietuvoje ir savo, o ne svetimoje šalyje kuriame pridėtinę vertę. Išvažiuoti į užsienį galime bet kada, tačiau norisi įsitvirtinti gimtinėje“, – sakė D. Kasiulis.
Nei vieno, nei kito veikla nebuvo susijusi su žemės ūkiu, tačiau gyvenimas kaime nebuvo svetimas, todėl natūraliai ėmėsi ūkininkavimo. Pirmiausia pradėjo auginti bulves, paskui į dirvą sodino česnakus, dar vėliau svogūnus bei moliūgus. Taip ir plečiasi kultūrų įvairovė penkiolikos hektarų daržininkystės ūkyje.
„Dabar ūkininkaujame dviejuose rajonuose – Panevėžio ir Rokiškio. Pastarajame yra Astos senelių žemė, o Panevėžio rajone – mano senelių sodyba, kur mes ir pradėjo kurti ūkį. Kultūras auginame ir čia, ir ten, didžioji dalis žemės yra nuosava arba savo giminės, tik keli hektarai nuomojami“, – pasakojo daržininkas.
Dviese visko jau neaprėpia
D. Kasiulis pripažino, kad pradžia nebuvo jau tokia lengva, ir dabar sunku, nes žemės ūkyje rūpesčių ir netikėtumų – nors vežimu vežk. „Štai dabar reikia sodinti žieminius česnakus, o mes dar neturime sėklos, dirbame dviese ir nespėjame visko aprėpti. O kažką pasamdyti – misija beveik neįmanoma, nes kai valstybė lengvai moka pašalpas, tai žmonės neskuba į darbus. Mums 100 eurų per dieną – dideli pinigai, o pabandyk už tiek pasamdyti, kad kas rinktų akmenis lauke, tai nelabai ką ir rasi“, – tvirtino ūkininkas.
Pagrindinė ūkio kultūra, kuriai skiriama daugiausia ploto, – bulvės, nuo kurių ir prasidėjo iš Anglijos grįžusios poros žemdirbystė. Po jų buvo prisijaukinti česnakai, o šiemet pirmą kartą pabandė auginti svogūnus ir moliūgus.
„Geriausia, matyt, būti „sofos“ ūkininkais, bet mes tokio keliu nesirenkame. Dviese sukamės, todėl tenka nuveikti labai daug darbų, plušame ir dienomis, ir naktimis, juolab kad Asta dar dirba ir valdišką darbą. Todėl nenuostabu, kad fiziškai visko padaryti jau nebesuspėjame. Mūsų klientai skambina ir klausia, kur mes dingome, gal jau nebeauginame nei bulvių, nei česnakų“, – juokėsi Dainius.
Ūkininkai yra apsirūpinę tam tikra technika, bet vis tiek yra daug rankų darbo.
Šiemet derlius nekelia optimizmo – dėl liūčių bulvės ir svogūnai linkę pūti, o daug česnakų dar vasarą išdžiūvo, todėl dalis jų ir liko lauke nenukastų.
„Vienas daržoves paveikė sausra, kitas – liūtys, taip jau būna žemės ūkyje. Kiekvieni metai yra skirtingi, pavyzdžiui, pernai pas mus gerai nuderėjo bulvės, prikasėme virš 100 tonų ir iki balandžio pradžios pardavinėjome, bet kiti dejavo, kad jos neužaugo geros. Čia daug kas nuo Dievulio priklauso, būna, kad vienur vis palyja, o kitur du mėnesius neiškrenta nė lašo“, – pasakojo daržininkas.
Pakanka ir kitokių rūpesčių: šiemet sugedo bulvių kasamoji, o reikiamos detalės Lietuvoje nėra, reikia laukti 4–5 savaites, kol atveš. Per derliaus nuėmimą tai yra ne pačios maloniausios naujienos.
Nerimas dėl daugiamečių pievų
Daržininkai norėtų plėsti ūkį, tam praverstų europinė parama, tačiau D. Kasiulis sakė paramos lėšomis nesinaudojęs, stengiasi verstis savo lėšomis.
„Galima būtų teikti projektus ir prašyti paramos, bet kas garantuos, kad ją tikrai gausiu. Projektas gali būti atmestas, o jo parengimas kainuoja apie 7 tūkst. eurų. Kita vertus, mūsų dirbamos žemės buvo daugiametės pievos, seneliai augino karves, bet kai jų atsisakė, liko pievos. Ką su jomis darysi? Išarėme ir pasisodinome daržoves. Jeigu reikėtų daugiametes pievas atkurti, tai iš 15 hektarų liktų vos pora ha žemės, kur galėtume auginti daržoves. Ši problema – didžiulė“, – pabrėžė daržininkas.
Jo manymu, ūkininkams neteisingai paskirstomos papildomos išmokos. Pasak Dainiaus, grūdininkai už neariamųjų technologijų taikymą gauna papildomą išmoką, o daržininkai ne. „Mes bulves ir česnakus sodinome į neartą žemę, tik ją sulėkščiavome, bet išmokų neturime“, – teigė daržovių augintojas.
Bėdos dėl samdomo darbo
Ūkininkai išaugintas bulves ir daržoves išparduoda patys tiesiai vartotojams, bet turguose jų nepamatysi. Jie skelbimus talpina socialiniuose tinkluose ir sulaukia klientų užsakymų.
„Tie, kas jau mus žino, užsisako bulvių, česnakų, svogūnų, kiti pabando paragauti. Mes tiesiai į namus produkciją išvežiojame, be jokių tarpininkų ir turgų. Taip taupai ir savo, ir klientų laiką. Susirenku užsakymus, susikraunu produkciją į mašiną ir vežu užsakovams į namus. Visi tuo patenkinti“, – kalbėjo D. Kasiulis.
Buvęs emigrantas neslėpė, kad iš ūkininkavimo galima pragyventi, bet 3–4 metus dirba praktiškai be atostogų. Tai turi savo kainą.
Anot jo, galima būtų daugiau daryti ir plėstis, bet negali pasikliauti samdomais darbininkais, kurių dar ir sudėtinga rasti. „Prikasėme sunkvežimį bulvių, kai rankomis jas rūšiavau, paaiškėjo, kad tarp jų yra tiek akmenų, kad iš pusantros tonos išrinkau kokius 300 kg akmenų. Tai kaip žmonės dirba ir ką gali pasamdysi?“ – darbininkais buvo nusivylęs ūkininkas.
Kalbėdamas apie kiekvieno piliečio indelį į Lietuvos gerovę ir saugumą, daržininkas pastebėjo, kad Seimo nariams būtų labai pravartu dažniau girdėti paprastų žmonių nuomonę, pamatyti, kaip jie realiai dirba ir gyvena. „Matau, kad politikai per daug kišasi į žemės ūkį, jeigu galėtume laisviau dirbti, visiems būtų tik į naudą“, – įsitikinęs iš emigracijos grįžęs ir žemės ūkyje besidarbuojantis vyras.