Viešėjo pirmojo šalies ponia

„Kai prieš 32 metus gruodį atidarėme kavinę, galvojome, kodėl gi nepasiūlius koldūnų, kuriais tuo metu garsėjo Raseinių rajono Viduklė. Jie Žemaitijoje, o mes – Aukštaitijoje, konkurentais nebūsime“, – verslo pradžią prisiminė Algirdas.

Kavinė-baras oficialiai vadinasi „Šaltinis“, tačiau tai, anot savininko, nieko nesakantis pavadinimas, užeigai labiau prilipo „Kavarsko koldūnai“ – juk dėl kulinarinio paveldo koldūnų čia užsuka ir išrankūs gurmanai.

„Mes kažkokios šlovės nesiekiame, tik dirbame savo kasdienį darbą. Žmonės vieni per kitus sužinojo, kas čia skanūs koldūnai ir užvažiuodavo. Mums labai padėjo, kai Anykščiuose 2016 m. atsidarė medžių lajų takas, tuomet padidėjo žmonių srautas ir pas mus“, – pasakojo kavinės savininkas.

Dažniausi kavinės lankytojai – Kavarsko svečiai ir pravažiuojantys pro šalį. „Vietiniai rečiau užsuka, nebent kokį svečią pavaišinti nori, tada atsiveda pas mus. Kai atvažiuoja giminės ar kokie užsieniečiai, ateina į kavinę, amerikonus esame vaišinę“, – kalbėjo A. Gansiniauskas.

Kavarsko koldūnų skanavo daug Lietuvos žinomų žmonių, visų jų ir nesuminėsi. „Įžymiausia mūsų lankytoja buvo pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė. Ji Anykščiuose sveikino mokinius rugsėjo 1-osios proga ir grįždama užsuko papietauti. Tai – didelė mums garbė, gerai, kad ir pats tada buvau, sutikau, papasakojau“, – svarbia viešnia pasidžiaugė Kavarsko koldūninės savininkas.

Kavarsko koldūnai

Kiekvienas koldūnas – lyg autorinis darbas

Kavinės meniu yra trys pagrindiniai patiekalai – koldūnai, cepelinai ir tiems, kurie nevalgo ar nemėgsta mėsos – virtinukai su varške. Pasak kavinės šeimininko, juos labai mėgsta vaikai. Siūlomos ir sriubos, kasdien vis kitokios – kopūstienė, žirnienė, barščiai, rūgštynių sriuba ir kt., vasarą – ir šaltibarščiai.

Populiariausi – koldūnai. „Kaip tie mūsų koldūnai nebus skanūs, jeigu jie yra rankų darbo. Moterys vynioja ir vynioja, čia ne koks cechas ar gamybos linija, Praktiškai kiekvienas koldūnas – autorinis darbas. Tešlą minko mašina, bet toliau jau dirba rankos. Į vieną porciją telpa maždaug apie 30 nedidelių koldūnų, tai kiek reikia rankų darbo! O padažui – po šaukta gerų spirgų ir grietinės. Užtat ir skanu“, – paprastą sėkmės receptą atskleidė Algirdas, užsiminęs, kad virtuvė ir patiekalų receptūra – kulinarijos mokslus baigusios žmonos Genutės rankose.

Sklandė kalbos, kad koldūnai verdami greta esančio legendomis apipinto šaltinio vandenyje, todėl ir skanūs. Algirdas juokėsi ir tai neigė, sakydamas, kad visur naudojamas vanduo iš čiaupo. „Geriausia šaltinį apžiūrėti, tuo vandenių apsiprausti ir ateiti pavalgyti koldūnų“, – šypsojosi geros nuotaikos nestokojantis kavinės savininkas.

Koldūnų receptūra nesikeičia, kokius pradėjo gaminti, tokius ir toliau tiekia ant kavinės lankytojų stalo. Nepasikeitė ir kavinės interjeras, net ir to meto muzika skamba. Tik po „kovido“ prasiplėtė erdvės, nes patalpa, kur buvo vos keturi staliukai, neatitiko per pandemiją nustatyto vienam lankytojui reikiamo ploto.

Kavarsko koldūnai

Smulkus verslininkas – visų galų meistras

A.Gansiniauskas neslėpė, kad žiemos šiokiadieniais lankytojų negausu, todėl neapsimokėtų dirbti. „Nuo lapkričio iki kovo uždirbame tik „pavalgymui“, bet negali atleisti specialistų, ką tada darysi pavasarį, jų jau nebeprisišauksi. Čia gi ne bulves kasti ar braškes ravėti, kavinėje reikia specialistų“, – aiškino verslininkas.

Kavinėje dirba 11 žmonių, o žiemą lieka septyni, dabar dar du darbuotojus ketina įdarbinti. „Žmonės nenori ilgiau laukti, tai daugiau padavėjų turėsime. Vasarą mokinius priimame, jie noriai dirba, nepavargsta“, – pastebėjo Algirdas.

Jis pats 10 metų be išeiginių stovėjo prie baro, kvietė lankytojus užeiti ir siūlė patiekalus. Tuo metu jų buvo daugiau. „Atidarai duris ir greitai beri: cepelinai, koldūnai, karbonadas, firminis kepsnys „Šaltinis“, vištienos šlaunelės ir šašlykai. Ir taip kasdien po daugybę kartų. Dabar liko tik trys pagrindiniai patiekalai – gaminame tai, ką geriausiai mokame“, – šypsojosi verslininkas.

Jis užsiminė, kad 15 metų dirbo valdiška darbą – buvo Kavarsko seniūnas, tad nuo verslo buvo atsitraukęs, kavinės vairą laikė žmona, o dabar sakė esantis senjoras, bet verslo neapleidžiantis.

„Smulkus verslininkas turi būti visų galų meistras, jis turi viską sužiūrėti ir daug visokių darbų nuveikti. Beje, žodis „verslininkas“ kilęs nuo žodžių junginio „verstis kūliais“ – kartais priekin, kartais – atgal“, – linksmai aiškino kavinės savininkas.

Versle labai svarbu – kantrybė

Asociacijos „Anykščių turizmo klasteris“ pirmininkė Sonata Veršelienė sakė, kad Anykščių krašte didžioji dalis vystomų verslų, susijusių su turizmu ir paslaugomis, yra smulkūs. „Jeigu ne smulkus verslas – maitinimo, apgyvendinimo, aktyvių pramogų ir kt., Anykščių rajonas nebūtų toks patrauklus ir aktyvus, čia smulkus verslas turi didžiulę pridėtinę vertę“, – komentavo „Anykščių turizmo klasteris“ vadovė.

Anot jos, Kavarsko kulinarijos paveldo koldūnai – neatsiejama Anykščių rajono turistinio patrauklumo dalis. „Jeigu žmogus ragavo Kavarsko koldūnų, vadinasi, jis greičiausiai lankėsi ir Anykščiuose“, – pastebėjo S. Veršelienė.

Ji minėjo, kad verslo sėkmės formulė priklauso nuo daugelio veiksnių – pradinės idėjos, strategijos, investicijų, komunikacijos, bendradarbiavimo su vietos savivalda ir t.t. Ne mažiau svarbus yra ir pačios savivaldybės indėlis, padedant vietos verslui ir formuojant bei investuojant į atitinkamą komunikaciją ir reklamą platesniu mastu.

„Versle dar labai svarbu – kantrybė ir žmogiškieji ištekliai. Jeigu manysi, kad įsteigus kavinukę jau rytoj ji bus pilna lankytojų ir pelno, tai greičiausiai taip nebus. Bet dabar gana dažnai būna priešingas variantas – žmonės turi gerą idėją, steigia verslą ir tikisi greito rezultato. Visur reikia nemažo įdirbio, daug kas priklauso nuo vadovo kompetencijos, darbuotojų skatinimo ir motyvacijos.

Kiek asmeniškai pažįstu, tai tie, kurie Anykščių krašte sukūrė sėkmingus verslus, patys daug dirba ir viską sužiūri. Žinau, kad Algirdo neatsiejama gyvenimo dalis – darbas kavinėje, jis pats visur dalyvauja ir yra matomas. Bet jeigu sukuri verslą ir jį palieki kitiems prižiūrėti, tai nėra ko tikėtis didelės sėkmės“, – aiškino S. Veršelienė.