Dar vienas įspėjimas: jeigu jums norėsis parašyti „užjaučiu Užkalnį, aiškiai čia apie save rašė, jo tokia baisi buvo vaikystė“, tai nerašykite. Ne todėl, kad užgautumėt mane, bet todėl, kad jūs nežinote, kokia buvo mano vaikystė. Joje buvo daug gero ir daug baisaus, bet rezultatas visgi tenkina, net jei kai kuriems dalykams pataisyti reikėjo daug metų terapijos ir dar reikės. O šiaip rašymuose visada daug dalykų yra apie mane, dar daugiau – apie kitus.
Bet rašymai yra ne apie mane. Jie yra apie jus ir būtent dėl to kai kurie jūsų labai blogai priims šį tekstą.
Žinote, koks yra geriausias būdas užauginti iš vaiko nelaimingą žmogų?
„Mūsų vaikas kaip ir laisvalaikio neturi, mes stengiamės jį nuolatos užimti, pirmadienį–ketvirtadienį baseinas, antradienį „street dancingas“, trečiadieniais fotografijos studija, mokosi dainuoti ir dar tapyba; jam gyvenimas surašytas minutėm, taip, žinokit, geriausia. Na ir aišku, pamokų ruošimas, jeigu kur sunkiau, tai iškart korepetitorių. Azijoje irgi taip vaikus augina, kodėl manot, pas juos tokie rezultatai. Devyni nėra pažymys. Aišku, mudu su tėvu šoferiais jam dirbam, bet jis vėliau mums padėkos.“
O jam pačiam taip patinka?
„Aišku, patinka. Mes, žinoma, neklausėm jo, bet jam absoliučiai 100 proc. viskas gerai su tuo.“
O ko jis pats labiausiai nori?
„Tai kad ko jis dar gali norėti? Planšetės ir „iPhone“ irgi visi nupirkti, ne blogiau kaip pas kitus. Viską turi absoliučiai.“
Kas užauga iš užreguliuoto ir ištvarkaraštinto vaiko (beje, jis ir mokosi labai gerai ir jam nesunkiai dalykai einasi, kas tėvams-bitutėms įrodo, kad jie teisingame kelyje, o paskui ir į aukštąją be vargo įstoja, kas išvis reiškia, kad gerai, ir net darbą paskui gauna be bėdų užsienio kapitalo kompanijoje)?
Iš to užauga žmogus, kurio mėgstamiausi žodžiai yra „ką aš žinau“ ir kuris nepatiria kančių, bet nepatiria ir laimės, nes laimė yra gyvenimas pagal savo norus, o tas žmogus seniai nebemoka norėti.
Jis neturi norų, nes kiekvieną jo troškimą ir svajonę, vos prasikalusius, rūpestingai nuo mažų dienų sutrypdavo geranorių ir sunkiai plušančių tėvų nenuilstančios pėdos.
„Mes gi dėl tavęs stengėmės, norėjom, kaip geriau.“ Tai posakis, kuris savo nusikalstamumu primena Niurnbergo tribunole nacių gynybą: „Mes tik vykdėm įsakymus.“ „Norėjom, kaip geriau.“
Iš to save ginančio posakio lenda smailos kaltės piršimo ausys. Ir iltys, gerai pakandytos, bet dar visai neatšipusios.
„Mes su tėvu dėl tavęs viską darėm, manai, mums čia lengva buvo? Manai, man viskas malonu buvo, kaip mane tėvai augino?“
Jausk kaltę, ir gėdą jausk, kad esi nedėkingas. Tada pereina į pasyvią agresiją.
„Nuo ko, galvoji, mes dabar tokie? Nuo ko, manai, man du infarktai buvo? O mama nuo tavęs paseno, nuo lakstymo viso aplink tave, nuo to, kad viską darė, kad tik tau geriau būtų.“
Užgniaužti natūralūs norai ir įpratinimas gyventi pagal pareigą, „yra žodis „reikia“, „nori nenori, o yra kaip turi būti“, „patinka nepatinka, išmok save nugalėti“, „sukandi dantis ir varai be jokių nenoriu ir negaliu“ dažniausiai taip ir lieka neišsiaiškinti. Turbūt 90 proc. žmonių sau pakartoja dar vieną toksinę frazę „yra kaip yra“ ir nugyvena nelaimingą gyvenimą, net nesuprasdami, kas jų gyvenime buvo ne taip.
Pavyzdžiui, visi jūs žinote, jeigu nesate akli arba save apgaudinėjantys, kad iš pirmūnų mokykloje stabiliai ir dažniausiai išeina labai vidutiniškų pasiekimų žmonės, trinantys nelabai mėgstamą darbą, kartais lengvai depresuoti (nes neturi jokios ateities konstrukcijos ar iš ateities nieko nenorintys), su mažais lūkesčiais sau ir aplinkai, kurie gyvena pasibaisėtinai mažais džiaugsmais: juos sujaudina, kai kur nors būna du už vieno kainą, kai grąžina 210 Eur mokesčių permoką, kurios grąžinimo nesitikėjai, ir visada nemokamas pristatymas į namus.
Mokyklos pirmūnai dažniausiai menkai tinkami bet kokiai samdomai karjerai (nuosavam verslui jie beveik 100 proc. netinkami apskritai), išskyrus kariuomenę (kurioje dažniausiai reikia tiksliai daryti, ką reikia, ir retai tai, ką norisi, bet čia natūralu, nes tie žmonės turi ginklus), ir mediciną, kuri labai gerai įdarbina žmones, išmokytus užgniaužti save ir daryti tiksliai tai, ką reikia: deja, neišmokti pagal kursą visų nervų, raumenų, kaulų, organų ir ligų, kurias priklauso, nėra variantas. Ir medikai turi galią žmogui atimti arba duoti gyvybę, todėl ten ugdymas visai kitas. Čia aš nesakau nieko blogo apie medikus ar kad jie visi yra iš uždūchintų vaikų: ne, man tai magiška profesija, kurios nuoširdžiai pavydžiu būtent dėl fantastiškų galių.
Tačiau labai mažai kas kalba apie tai, kodėl taip būna. Apie tai, kad vaiko fokusavimas į pažymius, o ne pagalba (kai jos prašo) apgalvojant, kas gyvenime patinka, ko norisi ir kas veža, tai va, būtent fokusavimas į pažymius ir į stojimą „į aukštąją“ yra blogiausia, ką galima padaryti. Tai ne šiaip nenaudinga, tai atima laiką ir galimybes iš žmogaus norų ir troškimų.
Yra labai daug būdų nugyventi nelaimingą gyvenimą. Dažniausiai tai pasiekiama per kitų žmonių spaudimo, traumų, agresijos, kišimosi ir dominavimo aptarnavimą.
Ir yra tik vienas būdas būti laimingam: tai gyventi taip, kaip tau iš tikrųjų norisi, ir rinktis save.
Neurotikai, kaip žinote, visada renkasi santykius, pareigą, prievolę, svetimas bėdas, patogumą, saugumą ir stabilumą (kad alga kiekvieno mėnesio penkioliktą dieną įkristų). Laimingi žmonės visada renkasi save ir todėl turi viską – ir santykius, ir pinigus, ir saugumą, ir stabilumą.
Tik rinktis save reikalauja drąsos, ryžto ir supratimo, kad bus kaina, ir ją turėsi sumokėti.