Vestis vaiką į restoraną ar ne: pasimokykite iš italų

Štai tradicinis vaizdelis Neapolyje garsioje picerijoje „Lombardi“. Prie ilgo stalo vėlų vakarą susibūrę seneliai, tėvai, paaugliai, darželinukai, vienas jų – vaikiškoje kėdutėje. Visų lėkštėse – pica, tik vis kitu pavadinimu, taurėse – mineralinis vanduo, stiklo ąsočiuose – baltasis ir raudonasis stalo vynas.

Triukšmas toks, kad primena Federiko Fellini filmą „Orkestro repeticija“. Visi kalba vienu metu. „Ir kaip jie susikalba?“ – neretai kyla klausimas mums – lietuviams, greta studijuojantiems degustuojamų picų skirtumus. O ir šiaip, ir apskritai, kažkas čia ne taip. O ne taip yra tai, kad vėlų vakarą picerija pilna ne tik pensininkų, jaunimo ir jų tėvų, bet ir įvairiausio amžiaus vaikų. Juk mūsiškiai šią valandą jau greičiausiai įsijungę „Labanakt vaikučiai“.

Ir dar yra daug ne taip.

Pavyzdžiui, kad vaikai kartu su tėvais vėlai vakarieniauja. Nes tai vienintelis laikas, kai visa šeima gali susėsti kartu. Nes juk darbo diena baigiasi šeštą valandą, vėliau – tiek tėvai tiek ir vaikai – sportuoja, lanko būrelius ir klubus. Niekam nenuostabu, kad restoranas pilnutėlis aštuntą valandą ir vėliau, o ne bet kuriuo dienos metu.