„Man dažnai parašo žmonės, sekantys mane socialiniuose tinkluose. Rašo, kad motyvuoju juos, įkvepiu gyvenime stengtis. Vien dėl to aš nieko neslepiu, atvirkščiai – dalijuosi viešai, nes noriu padrąsinti, – pasakoja R. Orlauskaitė. – Matau, kad tai labai svarbu. Pavyzdžiui, ne taip seniai man teko dalyvauti viename projekte, kuriame turėjau važiuoti į turą po Lietuvą ir sakyti motyvacines kalbas. Kartu dalyvavo ir proto negalią turintys žmonės ir jie mane pačią įkvėpė.“
Augina sau draugę
Jei anksčiau savo gyvenimą dalijo į periodą iki avarijos ir po jos, tai dabar jaunos moters gyvenime atsirado dar vienas svarbus matmuo. Jau trejus metus R. Orlauskaitė yra mažos mergaitės mama ir sako, kad motinystė, kaip ir avarija, vėl pakeitė jos gyvenimą.
„Anksčiau taip negalvojau, bet dabar manau, kad motinystė irgi yra labai svarbus darbas. Kol neturi vaikų, viskas atrodo daug paprasčiau, bet tapęs tėvu tu pajunti visą užgriuvusią atsakomybę. Supranti, kaip tai nelengva, juk turi užauginti dorą Lietuvos pilietį, įdiegti jam tinkamas vertybes ir visa kita. O svarbiausia tai, kad norint kažką duoti vaikui, tu turi turėti ką duoti, todėl susipažįsti su savimi iš naujo. Ne tik tu vaiką mokai, bet ir vaikas tave moko“, – kalba ji.
Pašnekovė pasakoja, kad kasdien dukrai stengiasi būti geriausiu pavyzdžiu ir svajoja, kad ateityje juodvi taps geriausiomis draugėmis. „Aš dukrą auginu lyg sau lygią draugę, nes ir mane taip mama augino. Labai noriu su ja tokių pačių santykių, kaip ir su savo mama“, – dalijasi R. Orlauskaitė.
Jaunos moters negalia, kaip ir kitose gyvenimo srityse, taip ir motinystėje, visiškai netrukdo, mat pasiryžimas nešioti pritaikytą protezą dovanoja visiškai visavertį gyvenimą. Vis dėlto pradėjus lauktis nuogąstavimų dėl to būta.
„Sužinojusi, kad laukiuosi, pradėjau jaudintis, kaip čia viskas vyks, o Lietuvoje dar ir informacijos mažai. Žinojau tik tiek, kad jei pradėsiu tinti, kaip kad dažnai būna nėštukėms, man mano protezai nebetiks ir tuomet jau teks persėsti į neįgaliojo vežimėlį. O to labai nenorėjau, – prisimena pašnekovė. – Visą nėštumą turėjau labai prisižiūrėti, kad nepriaugčiau per daug svorio. Mano protezo pėda pritaikyta atlaikyti iki 60 kg svorį, aš pati įprastai sveriu 53 kg, tad galėjau priaugti vos 7 kg, nenorėjau protezo sulaužyti, visgi daug kainuoja. Dėl to greit pripratau prie sveikos ir subalansuotos mitybos, nebuvo labai didelių nėštukėms būdingų nesusivaldymų, nes aš supratau, kad nuo to priklausys, ar aš galėsiu vaikščiot, ar ne. Žinoma, šiek tiek tą svorį viršijau, bet apskritai sakyčiau, kad man puikiai pavyko, protezą reikėjo pakoreguoti tik laukiantis aštuntą mėnesį.“
R. Orlauskaitės dukra gimė po cezario pjūvio operacijos. Iš pradžių ir ji pati, ir gydytojai buvo įsitikinę, kad gimdymas be jokių nesklandumų gali vykti natūraliai, tačiau tokius planus nėštumui persiritus į antrą pusę teko pakeisti. „Einant link trečio nėštumo trimestro man pradėjo skaudėti tose vietose, kur yra likę po operacijų įsuktos metalinės detalės, nes per avariją man buvo sutrupėjęs ir šlaunikaulis. Iš pradžių gydytojai buvo nutarę, kad viskas bus gerai, galėsiu pati gimdyti, bet paskui man taip stipriai pradėjo skaudėti klubą, atrodė lyg išvis tas metalas tuoj išlįs lauk. Man pasidarė labai neramu, nuėjau pas vieną, pas kitą ortopedą ir nutarėm nerizikuoti“, – pasakoja ji.
Pati cezario operacija buvo sklandi ir dovanojo jaunai moteriai sveiką dukrą, tačiau prieš pat ją R. Orlauskatę aplankė dežavu, kad vėl laukia nesibaigiantis operacijų po avarijos maratonas, tad apėmė panika: „Sunkiausia buvo, kai išvežė į operacinę. Gulėdama aš supratau, kad dabar mane operuos, prijungė prie visų aparatų ir staiga aš sugrįžau į avarijos laikus. Pradėjau keltis, bandžiau nusiplėšt tuos aparatus nuo savęs ir išeit. Gydytojams neliko nieko kito, kaip suleisti man raminamųjų, tačiau jie suprato, girdėjau, kaip sako: sunki patirtis šitos merginos, viskas suprantama.“
Karantinas vieną veiklą užaugino, kitą sustabdė
Paradoksalu, kad R. Orlauskaitės mintis apie dabar jau sėkmingai gyvuojantį verslą, prasidėjusį nuo vaikų kambario interjero detalių pasiūlos, kilo dar tuomet, kai apie savo vaikus ji neturėjo dar jokių svajonių. O šiuo metu po vienu ir tuo pačiu „deCoro“ pavadinimu glaudžiasi jau trys skirtingos dviejų jaunų mamų aistros – interjero detalės vaikų kambariui, švenčių dekoravimas ir vaikiškų rūbų linija.
„Jau tuomet mėgdavau apžiūrinėti vaikų kambario interjerus internete. Pamenu, galvodavau, kad Lietuvoje nieko panašaus nesu mačiusi. Nuo tada ši mintis manęs nepaleido ir su drauge Karolina sugalvojome pabandyti kažką panašaus jaukaus pasiūlyti ir Lietuvos rinkai, – prisimena pašnekovė. – Iš pradžių bandėm panašias prekes siųstis iš Kinijos, bet netrukus supratome, kad jos neatitinka nei kokybės, nei mūsų norimų puoselėti vertybių. Todėl viską ėmėm daryti savo pačių rankom. Pradėjom prekiauti savo siūtomis įvairių formų pagalvėlėmis, kambarį puošiančiais žaisliukais, prisiminimų dėžutėmis, vaikiškais sėdmaišiais, kurie iki dabar yra mūsų bestseleriai.“
Iki šiol viską – nuo prekės sukūrimo, jo fotografavimo, galiausiai – paties įpakavimo R. Orlauskaitė su kolege daro pačios. Jaunos verslininkės džiaugiasi, kad ši jų veiklos sritis per karantiną ne nukentėjo, o priešingai – net kelis kartus išaugo. „Lyg žinodamos, dar prieš karantiną visas savo prekes perkėlėme į elektroninę parduotuvę, pradėjome prekiauti ir užsienyje. Dažniausiai mūsų prekes perka kaip dovanas, gal tai labiausiai ir pasiteisino, nes prasidėjus karantinui apyvarta išaugo net trigubai. Dabar skaičiuojam, kad pusė prekių lieka Lietuvoje, o pusė iškeliauja svetur“, – skaičiuoja pašnekovė.
Antroji dviejų jaunų moterų verslo niša – įvairių renginių, švenčių dekoravimas. Pašnekovė prisimena, kad ši veikla prie siūlomų interjero prekių vaikų kambariui prisidėjo visai neplanuotai, tačiau iš anksto sulaukus būsimų klientų komplimentų.
„Viskas prasidėjo nuo fotosesijų mano sesers žirgyne. Karolina fotografuodavo, o aš būdavau šalia ir mes kartu vis kažką pagražindavom – ar patį arklį papuošdavom, ar kokią nors dekoraciją padėdavom. Tuomet žmonės matydami fotosesijų nuotraukas pradėjo klausinėti, kas čia viską puošė. Supratome, kad turėtume kaip nors prisistatyti. Tuomet po tuo pačiu prekės ženklu pridėjome ir naują – renginių dekoravimo paslaugą, – prisiminimais dalijasi R. Orlauskaitė. – Pirmiausia pradėjome dekoruoti draugų vestuves, paskui – draugų draugų ir taip viskas įsisuko. Dekoruojam vestuves, krikštynas, vaikų gimtadienius, dabar ypač populiarios kūdikių sutiktuvės.“
Pašnekovė atvirauja, kad jei ne turima prekių linija, dabar vargu ar pavyktų išsilaikyti vien tik iš renginių. Šiuo metu ji jaudinasi dėl ateinančio sezono ir su nerimu laukia galimos trečios pandemijos bangos.
„Dabar su renginiais liūdnai. Tiesa, praėjusią vasarą liko visi suplanuoti renginiai, tik tiek, kad smarkiai sumažėjo juose dalyvaujančių žmonių kiekis. Todėl daugelis užsakovų paprašė sumažinti kainą. Šaltuoju sezonu, vėl paskelbus karantiną, jau pačios nebepriėmėm užsakymų, o turėtus atšaukėm. Beje, buvo ir nepatenkintų klientų, kurie dėl atšaukimo iš mūsų reikalavo kompensacijų, mat jie vis tiek norėjo daryti savo dideles šventes. Stebina toks žmonių neatsakingumas, – kalba R. Orlauskaitė. – Ateinantį sezoną žmonės vėl planuoja savo šventes, pasirašinėjame sutartis, tačiau avansų jau neimam, stengiamės į viską žiūrėti supratingai.“
Vis dėlto net ir tokia ne pati linksmiausia perspektyva jaunųjų verslininkių nepalaužė ir neseniai savo klientams jos pristatė dar vieną naują savo veiklą – šįkart vaikų rūbų liniją. Pagrindinis linijos modelis – džemperis su prisegamu minkštu žaisliuku. Pasakodama apie naująją veiklą R. Orlauskaitė juokdamasi atskleidžia, kad idėja kilo galvojant, kaip „apeiti įstatymus“.
„Ši idėja kilo iš to, kad dabar į darželius vaikams nebegalima atsinešti jokių žaislų, o jie juk taip mėgsta su savimi turėti savo mylimus žaisliukus. Arba tie žaislai užima daug vietos keliaujant. Taip mes sugalvojome pasiūti vaikiškus džemperius, kurie turėtų kišenes, o jose sagute būtų prisegtas minkštas žaisliukas – maža alpaka, – pasakoja ji. – Kaip ir kitas prekes, taip ir šiuos džemperius pirmiausia išbandė mano dukra ir aš pamačiau, kaip jai patinka – su ta alpaka ji net miegoti eidavo. Taigi supratau, kad idėja pasiteisins ir prekė bus sėkminga.“
Svajoja tapti paralimpiete
Nors skirtingų veiklų kasdienybėje ir taip netrūksta, jauna moteris užsidegė dar viena idėja – šiuo metu ji svajoja tapti pirmąja Lietuvos atstove žirginio sporto rungtyje 2024 metų Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse.
Įdomu tai, kad nuo vaikystės ant senelio auginamų arklių jodinėdavusi R. Orlauskaitė užsiimti profesionaliu jodinėjimu ryžosi tik po skaudžios avarijos – iki tol savo svajones vis atidėdavo į šalį.
„Anksčiau kažkodėl nedrįsdavau, tik stebėdavau žirgus sesers įkurtame žirgyne ir svajodavau, kad galbūt kada nors ir aš pradėsiu jodinėt. Tik po avarijos galiausiai supratau, kad kai kurios svajonės, jei tik svajosiu apie jas ir nieko nedarysiu, taip ir liks neišpildytos. Tuomet ir pradėjau mokytis jodinėti.
Pradžia buvo labai sunki. Lietuvoje nėra trenerių, kurie turėtų praktikos mokyti neįgalius žmones. Pamenu, trenerė tikrai bijojo, ar man pavyks. Pirmaisiais kartais per treniruotę tekdavo po dešimt kartų stoti ir iš naujo pasitaisyti kilpą, kuri vis nukrisdavo nuo protezo. Nemokėdavau dar ir pusiausvyros išlaikyti. Porą mėnesių tikrai vargau, galvojau, gal čia išvis ne man, gal negali jodinėti žmonės be galūnių, bet pažiūrėdavau užsienio pavyzdžius, pamatydavau, kaip puikiai sekasi žmonėms net ir be abiejų kojų ir taip užsimotyvuodavau dar nepasiduoti. Po pusės metų pradėjau šokinėti per kliūtis. Dabar tai mylimiausia mano rungtis“, – pasakoja ji.
Žinodama, kad Lietuvoje trūksta žmonių, kurie galėtų atstovauti šaliai paralimpinėse žaidynėse, R. Orlauskaitė kreipėsi į Paralimpinį komitetą. Kadangi moteris daug sportuodavo, pirmiausia pamanė, kad galėtų pradėti profesionaliau užsiimti lengvąja atletika, tačiau pasakius, kad ji dar ir joja, komitetui tai pasirodė labai patraukli perspektyva: „Pasirodo, Lietuva iki šiol nėra turėjusi tokio atstovo. Taigi pakalbėjom, pasitarėm, išsiaiškinom visą tolimesnį kelią. Visą informaciją apie kvalifikaciją, kurią teks pereiti, taisykles ir visa kita, susižinojome iš latvių, mat jie turi savo atstovą.“
Pašnekovė sako apie šią vasarą vyksiančią Tokijo paralimpiadą nesvajojanti – joms pasiruošti nespės. Be to, ji baimintųsi ir dėl žirgo, mat žaidynėse reikia dalyvauti su savo žirgu, o šiuo atveju lauktų labai tolima kelionė. Taigi Paryžiaus paralimpinės žaidynės laiko pasiruošimui ir kelionės trukmės atžvilgiu dabar R. Orlauskaitei atrodo patrauklesnė perspektyva.
Paralimpinėse žaidynėse mėgstamiausios R. Orlauskaitės užduoties – jodinėjimo per kliūtis nėra, sportininkai varžosi dailiajame jojime. „Tai yra aikštė su nubrėžta schema, kurią tu turi sujoti. Turi sugebėti savo žirgui duoti reikiamas komandas, kad jis tiksliai ir laiku jas įvykdytų. Dabar tam ir treniruojuosi. Bandau lavinti savo ištvermę, taisyklingą sėdėseną ir visa kita, nes jojimas yra didelis menas.
Konkrečią schemą, kurią turėsiu įveikti, sužinosiu tik tuomet, kai specialioje komisijoje pereisiu kvalifikaciją ir gausiu grupę. Tik dabar neturim plano, kada tai atliksim, nes pandemija viską sustabdė. Be to, šiuo metu paplito naujas herpes virusas tarp žirgų, kuris gali pažeisti nervinę žirgo sistemą ir jis nugaiš. Dėl šios žirgų pandemijos kol kas ir varžybų nenusimato“, – kalba ji.
R. Orlauskaitė sako esanti savikritiška ir aukštų vietų žaidynėse nesitikinti, tačiau dalyvauti, mano ji vis tiek svarbu. Ypač dėl to, kad Lietuvoje šioje rungtyje šaliai neatstovavo dar nė vienas raitelis.