Kai prieš daugiau nei šešerius metus į gimtąjį Panevėžį iš Alytaus grįžę Miglė ir Justinas Žiogeliai nusprendė dirbti sau, tikriausiai ir patys nesitikėjo, kaip tvirtai jie sugriebs įnoringą sėkmės paukštę, kad jų pirmasis kūdikis – šeimos verslas – kada nors skaičiuos daugiau nei penkmetį, o rankų darbo kepiniai bus įvertinti kulinarinio paveldo statusu.
Šiandien Žiogelių kepami šimtalapiai ne tik desertas – tai tarsi Panevėžio vizitinė kortelė. Išties Miglė ir Justinas baigę mokyklą apie verslą, o juo labiau gardžiuosius šimtalapius, nė negalvojo. Miglė – diplomuota burnos higienistė, Justinas – aplinkos inžinierius. Kurį laiką M. Žiogelė dar darbavosi pagal specialybę, bet galiausiai abu suprato: jų pašaukimas ten, kur kvepia kava. Kultūros ir poilsio parke nugyventą ir alaus upėmis aplaistytą barą pavertę jaukia kavinuke, Žiogeliai sujungė du savo pomėgius: kavos virimo ir šimtalapių kepimo tradicijas.
Šeimos versle jiedu pasiskirstę darbais ir pareigomis. Miglė dirba barista ir verda kvapnią kavą, Justinas pats kepa gardžiausius šimtalapius. Aktyviu šventiniu laikotarpiu raitotis rankoves kepykloje tenka ir Miglei – ji vyrui padeda gaminti desertus, o šis kartais pamaišo kavą. Visgi Miglė juokiasi, jog vyras neretai ją patraukia per dantį: gal visgi tu geriau virk kavą.
Kavos ir deserto duetas
Meilę kavai M. Žiogelė augina jau bemaž devynerius metus – nuo tada, kai pora įsikūrė Alytuje.
Dzūkijos sostinėje Miglės sesuo atidarė kavinę ir jai labai reikėjo pagalbos rankų. Miglė su tada dar tik būsimu vyru Justinu pasišovė jai padėti.
„Labai greitai atsirado ir didelė meilė kavai, daug žinių apie ją ir verslą, daug įgūdžių ir noro“, – pasakoja M. Žiogelė.
Alytaus kraštas garsėja giliomis šimtalapių kepimo tradicijomis. Tad šiuos desertus kepti pramokusi pora nusprendė, jog būtų nuodėmė jais nepavaišinti panevėžiečių. Autentišką šimtalapio receptą įminę Miglė ir Justinas neilgai trukus parvežė jį į Aukštaitijos sostinę.
„Patirtis skatina kurti. Tad kai toji patirtis atėjo, reikėjo kažką su ja daryti. Šimtalapiai ir kava neatsiejami, tad pamanėme: reikia visa tai perkelti į Panevėžį. Taip viskas ir įsisuko“, – pasakoja Miglė.
Iš neturėjimo ką veikti
Visgi pora įsitikino, jog patirtis ir žinios per naktį neateina – tai ilgas ir sudėtingas procesas. Bet jei mėgsti tai, ką darai, gali nuversti kalnus. Kol Miglė mokėsi kavos virimo meno, Justinas ėmė dairytis sau veiklos. J. Žiogelis juokiasi šimtalapius pradėjęs kepti, nes tiesiog neturėjo ką veikti.
Alytuje jis susirado mokytoją, kuris supažindino su visomis šio skanėsto gaminimo subtilybėmis. Gavęs pradmenis Justinas kibo į darbą.
„Gyveni ir mokaisi. Jau įsitikinau, kad jeigu veikla patinka, įsimyli darbą, pasidaro labai įdomu“, – sako šimtalapių kepėjas.
Išties konditerija giliai įaugusi J. Žiogeliui į kraują. Nuo vaikystės jis labai mėgo sukiotis virtuvėje. O ir dabar šeimą lepina įvairiausiais skoniais. Paklaustas, koks yra tas pagrindinis patiekalas, kurį dabar dažniausiai patiekia šeimos nariams, Justinas juokiasi: „Blynai! Nes jie greičiausiai pagaminami.“
Skeptikų neklausė
Kai po trumpos lietuviškos emigracijos iš Alytaus jauna pora grįžo į Panevėžį, iš karto pradėjo ieškoti patalpų būsimai kavinukei. Rinkoje daug pasiūlos nebuvo, tad jas rasti užtruko tikrai ilgai. Tačiau vieną dieną pamatę daug regėjusį alaus barą, kuri patys pavadino nameliu parke, iš karto suprato, jog tai – jų vieta. Tik kad tas namelis iš pradžių anaiptol nedžiugino akių – kaip ir šalia esantis Kultūros ir poilsio parkas prieš rekonstrukciją. Nors aplinkiniai stebėjosi Miglės ir Justino idėja tokioje vietoje kurti kavinę ir nuo šitos minties bandė atkalbėti, jiedu turėjo aiškią viziją ir nesustojo.
Baimių, jog šeimos verslas neras savo kliento, jog nepasiseks ar tiesiog kas nors nepavyks, nei Miglė, nei Justinas neturėjo. Priešingai: dėl bendro tikslo buvo pasiryžę padaryti labai daug.
„Buvo daug skeptikų, vis girdėjome, ar jūs tikrai norite čia kurtis, šitokiam baisiam parke?! Daug metų pro tą barą būdavo net baisu praeiti“, – pasakoja Miglė.
Dirbo dieną ir naktį
Jei anuomet būtų paklausę aplinkinių, Žiogeliai neturėtų to, ką turi dabar.
„Įdomu, ar atsukus laiką atgal investuotume į tokią vietą, bet tada buvome tokie užsidegę! Tik įėję į tą šaltą nameliuką jau matėme: čia stovės baras, čia kabės tokios ilgos užuolaidos, čia tas, ten anas“, – šypsodamasi pasakoja Miglė.
Dabar sutuoktiniai džiaugiasi, jog prieš daugiau nei šešerius metus savimi patikėjo ir vienas kitą labai palaikė.
Kavinukę Žiogeliai nuo pagrindų kūrė patys: grandė sienas, lupo grindis, tinkavo, dažė. Dabar Miglė juokiasi, jog tai buvo savotiška mokykla – išmoko ir tinkuoti, ir kitų statybos darbų paslapčių.
„Mes tikrai nebeskaičiavome nei darbo valandų, nei darbo dienų. Dirbome ir dienomis, ir naktimis. Neturėjome tikslo atverti duris po dviejų trijų mėnesių ar pusmečio. Tiesiog kūrėmės, o kai pajautėme, kad galime, kad jau esame stiprūs, startavome“, – pasakoja M. Žiogelė.
Iš pradžių kavinukėje Miglė ir Justinas dirbo dviese.
„Aš stoviu bare, Justinas eina kepti. Pas mane nėra žmonių, – bėgu jam padėti. Pas mane yra žmonių – Justinas viską meta, persirengia, bėga pas mane. Taip ir darbavomės“, – pamena M. Žiogelė.
Tame pačiame namelyje iš pradžių buvo įrengta ir kepykla, tačiau bėgant laikui pora pajuto, jog nebetelpa. Norėjosi daugiau erdvės, švaros, tad kepyklą, kurioje gimsta Žiogelių gardėsiai, perkėlė į kitas patalpas.
Euforija sulaukus laisvadienio
Fiziškai verslo pradžia buvo nelengva. Miglė skaičiuoja, jog mėnesių mėnesius jie dirbo neturėdami nė vienos laisvos dienos.
„Aš ir dabar puikiai atsimenu, kad lapkričio 1-ąją gavau pirmąją išeiginę ir ji man buvo kažkas tokio!“ – šypsosi prie kavinės vairo stojusi jauna moteris.
Visgi geros mintys ir emocijos verčia judėti į priekį. Tuo įsitikino ir Žiogeliai, greitai pamatę, jog kavinukėje atsiranda nuolatinių klientų, kurie diena iš dienos grįžta atsigerti kavos ar suvalgyti šimtalapio.
„Įdėjome beprotiškai daug darbo, bet dabar matome, kad jis atnešė saldžius vaisius. Šimtalapis nėra koks prancūziškas kepinys, nėra jis toks fotogeniškas, o tai šiais laikais labai aktualu. Bet mes labai džiaugiamės, kad ir jaunimas, ir šeimos, ir vyresni klientai įvertino tiek natūralų skonį, tiek rankų darbą“, – sako Miglė.
Nauji vėjai Panevėžyje
Aukštaitijos sostinė gali vadintis vieta, kur gimsta nauji skoniai ir tradicijos.
Tikriausių ir skaniausių šimtalapių receptus saugojo ir į Lietuvą atvežė čia apsigyvenę totoriai. Nors daugelis jų kepimo paslaptimis ir ingredientų kombinacijomis su pašaliniais nesidalindavo, visgi pasitaikydavo išimčių. Šimtalapis tokį pavadinimą gavo dėl daugybės plonų tešlos sluoksnių, kurie pagardinti sviestu, aguonomis, cukrumi ar kitais pagardais, tad šimtas nėra tik tuščias skaičius.
Alytuje – šimtalapių kulinarinio paveldo sostinėje – šių gardėsių gamybos subtilybių mokęsis Justinas sako, kad vienas svarbiausių dalykų yra tai, jog tradicinis šimtalapis turi būti gaminamas rankomis. Tačiau ne mažesnį vaidmenį atlieka ir kepinio ingredientai. Savo gaminiams Žiogeliai renkasi tik natūralius produktus – kokybišką sviestą, kiaušinius, miltus, pieną.
Auksinė taisyklė – jokių perdirbtų produktų. Šimtalapiams Justinas pats maišo tešlą, ją kočioja, tampo, kildina, galiausiai pašauna desertą kepti.
Šis kepinys ne tik atspindi autentiškas lietuviškas tradicijas. Įsijungus J. Žiogelio fantazijai, šimtalapis atsiskleidžia visai kitomis spalvomis. Žiogeliai sugalvojo kepti ne tik tradicinį šimtalapį su aguonomis.
Šiuo metu Panevėžyje labai paklausūs – pasiflorų su varške įdaras ir net šimtalapiai su mėsa. Tokia įvairovė įdomi ne tik panevėžiečiams. Žiogelių gaminti šimtalapiai keliauja į tolimąją Ameriką, Angliją, Airiją, Norvegiją.
Pripažino kulinariniu paveldu
Anot J. Žiogelio, norint sulaukti sėkmės, kaip ir kiekviename darbe, nėra laiko krapštyti nosies. Kepdamas šimtalapius turi nuolatos mokytis.Skaniausias tradicinis šimtalapis, pasak jo kepėjų, reikalauja tiek didžiulės kantrybės, tiek preciziškumo. Kiekvienas sluoksnis turi būti paruoštas kruopščiai ir su meile, nes tik taip galima išgauti tikrą skonio simfoniją. Šio ypatingo deserto kepimas nėra greitas reikalas. Nuo tešlos paruošimo, kildimo iki skanėsto iškepimo užtruks ir visą dieną.
„Nėra taip, kad penkios minutės ir jau padariau. Dėl to mes ir kepame mažais kiekiais. Šimtalapis turi būti šviežias, kokybiškas, jų neišeis prištampuoti kaip pramoniniu būdu“, – sako Justinas.
Šiais metais Žiogeliai sulaukė ypatingo įvertinimo. Jų gaminamiems šimtalapiams suteiktas kulinarinio paveldo statusas. Anot Miglės, tai ne tik džiaugsmas, bet ir pareiga toliau puoselėti tradicijas.
„Iš tikrųjų užtrukome, kol atradome būtent tą receptą, tą viduriuką, kad šimtalapis nebūtų nei per saldus, nei per riebus, kad tiktų visiems skoniams“, – sako M. Žiogelė.
Nuo mokyklos suolo
Kai pirmą kartą susitiko, abu Žiogeliai dar sėdėjo mokyklos suole – du jauni žmonės, kuriems visas pasaulis prieš akis. Kai pokalbiai pradėjo ilgėti, suprato, kad tarp jų yra kažkas daugiau nei tik draugystė. Šiuo metu Miglės ir Justino pažinties istorija skaičiuoja jau keturioliktus metus. Baigę mokyklą abu kibo į studijas, kartu apsigyveno.
Tie patys tikslai, norai ir požiūris į gyvenimą atvedė prie šeimos sukūrimo. Žiogeliai sako niekada neskubinę santuokos – ši jiems tebuvo formalumas. Tad ir vestuves jaukiai atšventė tik su artimiausiais žmonėmis. Tais pačiais metais į pasaulį pasibeldė ir dvi žavios Žiogelytės – dvynukės Mėta ir Smiltė. Kartu su dukryčių gimimu prasidėjo ir naujai iškeptų tėvelių gyvenimo etapas.
Dvynukių auginimo ritmu
Du vaikučiai vienu kartu – dvigubai daugiau iššūkių. Tačiau su jais, pasak Žiogelių, iki šiol sekėsi tvarkytis gana lengvai. Pirmakarčiai tėvai tvirtina: vaikai ne trukdis, o brandesnių sprendimų variklis.
„Iš tikrųjų labai daug kas iš aplinkos gąsdino, kad dvynukai, kaip sunku bus, kaip čia susitvarkysime. Bet mes jau iš pradžių žinojome, ko laukiame ir kas laukia“, – šypsosi jauna mama.
„Kai tiek esame matę darbe, jau niekas nebegąsdina“ – pridurdamas nusijuokia J. Žiogelis.
Sudėtingiausia tėvams ir buvo padalyti laiką pirmajam kūdikiui – verslui – ir dviem dukrelėms. Trejų metukų gimtadienį netrukus švęsiančios dukros buvo didžiausiai dovana Žiogeliams artėjančių didžiųjų švenčių proga. O šis laikotarpis verslininkams, kaip žinia, itin įtemptas.
„Kadangi mūsų merginos išsirinko gimti datą prieš didžiąsias šventes, pirmieji metai buvo sunkesni. Kalėdos ant nosies, užsakymų daugybė, aš turiu būti su dukromis namuose, o ten darbe viskas verda“, – prisimena Miglė.
Dukryčių auginimas perdėliojo ir Žiogelių šeimos vertybes, ir prioritetus, tačiau nė vienas net nepagalvojo paleisti verslą iš rankų.
Dvynukėms gimus Miglė labai greitai sugrįžo į darbą. Mažylėms dar nebuvo nė mėnesio, kai mama jau stovėjau prie baro ir virė kavą.
„Tai labai gerai, nes neturėjau kada užsisėdėti namuose“, – pasakoja M. Žiogelė.
Cukrus – visiems gyvenimo atvejams
Žiogelių laimės ir sėkmės recepte pirmuoju smuiku griežia cukrus. Šis, juokauja pora, pasaldins ne tik bet kokį desertą, bet ir gyvenimą. Paklausus, ar išties patys yra dideli smaližiai, Justinas nustebina pasakęs, jog saldumynus tik kepa, bet juos ne itin mėgsta. Kur kas dažniau pasmaližiauja Miglė.
Kalbos apie kavą ar šimtalapius namuose nešurmuliuoja. Jas nustelbia mažųjų, jau trimečių, Žiogelyčių krykštavimas. Verslą plėtojanti jauna šeima sako, jog kartu dirbant ir dar gyvenant po vienu stogu, ginčų nekyla, mat abu nesistengia įrodinėti savų tiesų.
Miestą regi kitomis akimis
J. Žiogelis neslepia: gyvendamas Alytuje nuolatos galvojo apie gimtąjį Panevėžį. Tad grįžusi čia pora labai greitai įvertino šio miesto privalumus. Nedidukas, kompaktiškas, o svarbiausia – viskas po ranka.
„Panevėžys per tiek metų tikrai labai pasikeitė. Viskas mums čia artima ir sava“, – sako Justinas.
Tiek jaukiam šeimos verslui puoselėti, tiek vaikams auginti Panevėžys sutuoktiniams atrodo idealus miestas.
„Mūsų ir darbas, ir vaikų darželis, ir namai visai šalia. Užuot sėdėję kažkur eismo spūstyje, tą laiką galime skirti šeimai“, – džiaugiasi M. Žiogelė.