Vienos iš nedaugelio nemokamai prieinamą pagalbą teikiančios „Tėvų linijos“ vadovė, Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė sako, kad pasikalbėti ir pasitarti su specialistais pravartu ne tik susidūrus su itin sunkiomis situacijomis, tad visus, kam reikalinga pagalba, kviečia nedelsti ir drąsiai skambinti į liniją nemokamu numeriu 8 800 900 12.
Interviu Delfi Šeimai J. Baltuškienė papasakojo, su kokiomis dažniausiomis problemomis į linijos specialistus kreipiasi tėvai, ir pasidalijo keletu patarimų, kuriuos išgirsti būtų pravartu kiekvienam auginančiam vaikus.
– Jūs kasdien girdite, su kokiomis problemomis susiduria šiuolaikiniai tėvai, tad tikriausiai puikiai matote, koks didžiulis įvairių tėvus slegiančių problemų mastas? Kaip vertinate apskritai situaciją Lietuvoje, kai vis pasikartoja patys liūdniausi scenarijai? Gal iki šiol neįvertinama, kokia didelė bėda su pagalbos prieinamumu tėvams?
– Įvykiai, nusinešę žmonių, o ypač – vaikų, gyvybes daugelį sukrečia, visada sukelia daug įvairių jausmų, beveik nepalieka abejingų. Dažnai kyla klausimų, ar buvo galima to išvengti, ar buvo galima numatyti tokias nelaimes, ar buvo galimybė gauti reikiamą pagalbą, kai jos labiausiai reikėjo?
Šiuo metu psichologinės pagalbos prieinamumas Lietuvoje yra nuolat didinamas, veikia ir įvairios telefoninės pagalbos linijos, tačiau kartu girdime, kad kai kuriuose miestuose ir miesteliuose psichologinės pagalbos eilėse tenka laukti nuo keleto savaičių iki keleto mėnesių.
– Papasakokite, dėl kokių problemų dažniausiai tėvai kreipiasi pagalbos?
– „Tėvų linija“ yra skirta tėvams ir globėjams pasikonsultuoti telefonu su patyrusiais psichologais įvairiais tėvams aktualiais klausimais. Tai ir sulaukiame įvairiausių klausimų, temų spektras labai platus.
Dažnai tėvai klausia, kaip suprasti vienokį ar kitokį jiems nerimą keliantį vaikų ir paauglių elgesį ar savijautą, ieško patarimų, kaip išlaikyti gerą ryšį su savo vaikais ir augančiais paaugliais, tariasi, kaip kalbėti su vaikais apie skausmingus šeimos, mokyklos ar pasaulio įvykius, kaip padėti vaikams ir paaugliams pereiti šeimos krizes, tariasi, ar reikėtų vaikui ar šeimai kitokios pagalbos. Daug klausimų sulaukiame ir apie vaikų adaptaciją darželyje ar mokykloje, apie vaikų ir paauglių nerimą dėl įvairių egzaminų, apie vaikų ir tėvų santykius ir kas juos stiprina, o kas santykiams kenkia, apie būrelių pasirinkimą ir kad jų nebūtų per mažai ar per daug, apie karą dėl namų darbų, apie įtampą dėl ekranų pertekliaus ir t.t., ir pan.
Taip pat, be klausimų psichologui apie savo vaikų ir paauglių auginimą, dažnai mamos ir tėčiai skambina ieškodami nuraminimo ir palaikymo sau, kaip tėvams, kai jaučiasi labai pavargę, liūdni, kai stipriai nerimauja arba pyksta, kai jaučiasi beviltiškai.
– Ar girdėdama pasikartojančius klausimus įžvelgiate gilesnių bėdų, kurios nė neįvardijamos? Ką dar galėtumėte pasakyti apie bendrą vaizdą?
– Mano nuomone, didelis gyvenimo tempas, kasdieninis stresas, vienu metu sukritę net keletas sunkumų gali mus įstumti į būsenas, kurias patiems gali būti net sunku atpažinti arba iš kurių gali būti sunku patiems išeiti. Per lėkimą, bėgimą, savo aktyvią kasdienybę, savo kasdieninį nuovargį mažiau pastebime ir šalia esančiųjų nuovargį, rūpesčius, beviltiškumą. Taip pat ne visi yra linkę ieškoti ar paprašyti pagalbos, vis dar pastebiu, kad išlieka populiarus ydingas požiūris „pats su viskuo galiu susitvarkyti“.
Socialinių tinklų „tik nuostabaus gyvenimo“ fenomenas irgi daro poveikį, nors man atrodo, kad žmonės šiais laikais vis labiau supranta, jog niekas nekelia į socialinius tinklus nuotraukų su prisvilusia vakariene ar kaip bara savo vaikus ir kad tikrai nereikia savęs nuvertinti stebint kitų gyvenimų nuotrupas. Paprastai nebūna vienos priežasties. dėl ko nutinka įvairios nelaimės, dažniausiai tai lemia įvairių priežasčių visuma.
– Kokių patarimų dažniausiai duodate tėvams? Gal kai kuriuos jų būtų pravartu išgirsti visiems tėvams ir sutiktumėte jais pasidalinti?
– Dažnai pastebime, kad tėvams padeda išsikalbėjimas su kitu suaugusiu žmogumi, kuris išklauso, neskubina, palaiko, neteisia, parodo įvairius situacijos kampus. Dažnai tėvai patys pastebi, kad kai išsikalba, kai atslūgsta stiprios emocijos, kai jaučiasi išklausyti ir suprasti, tada patys randa sprendimus, kaip elgtis, ką daryti iki tol beviltiškai atrodžiusiose situacijose. Todėl viena iš rekomendacijų būtų – visada turėti kam paskambinti ir aptarti, kaip einasi. Gal tai draugė ar draugas, gal pačių mama ar tėtis, gal artimas kolega iš darbo ar mokslų, o gal kažkuri iš pagalbos linijų.
Kita rekomendacija būtų – pajautus, kad visko per daug, kad nieko nebeįmanoma spėti atlikti gerai, kad nėra nė vienos laisvos minutės savo mintims – stabtelėti, skirti laiko pergalvoti savo kasdienybę ir ką joje reikia pakeisti, kad būtų lengviau. Gal peržiūrėti prioritetus, gal susimažinti savo lūkesčius sau ar aplinkiniams, gal pasikviesti pagalbą.
Trečia rekomendacija mamoms ir tėčiams – prisiminti, kad neturime būti tobulais tėvais savo vaikams, kad vaikams to ir nereikia, jiems užtenka pakankamai geros mamos ir pakankamai gero tėčio, kurie ir klysta, ir ko nors nespėja, ir negamina tik supersveiko maisto kasdien, ir nenuveža į milijoną būrelių. Todėl svarbu atrasti vidinį nusiraminimą ir nesiekti nepasiekiamos tobulybės, kuri net nėra reikalinga ir naudinga mūsų vaikams.
– Kreiptis pagalbos nėra lengva – net ir paskambinti. Ar tai jaučiate? Kokie tėvai ir kokių situacijų privesti dažniausiai skambina į liniją? Kur jiems dar patartumėte kreiptis savalaikės pagalbos?
– Į „Tėvų liniją“ skambina mamos, tėčiai, seneliai, globėjai, kiti vaikui artimi žmonės, kurių savijautos spektras paskambinus būna labai platus. Vieni skambina vedami paprasto smalsumo, kiti – išgyvenantys stiprų beviltiškumą, nerimą, pyktį, liūdesį, kaltę. Vieni tėvai, būna, sako, kad neskambina į „Tėvų liniją“, nes galvoja, kad čia galima aptarti „tik sunkius“ atvejus, kiti neskambina, nes mano, kad čia tik šiaip pasitarti, jei vaikas neklauso ar pan. Visi klausimai ir rūpesčiai yra svarbūs ir apie juos visus verta pasitarti, jei tik kyla toks noras.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad Lietuvoje veikia ir daugiau linijų, kurios teikia palaikymą, pagalbą, sudaro galimybę nelikti vienam su savo sunkumais, o apie juos kalbėtis, ieškoti sprendimų.