Skaičiuojama, kad įtampos kupinas serialas vien per pirmąjį transliacijos mėnesį pritraukė 100 mln. žiūrovų. Jo veikėjai rungtyniauja žaisdami įvairius vaikiškus žaidimus, o žaidimą pralaimėję dalyviai yra nužudomi.

„Erudito licėjaus“ psichologė Virginija Rekienė pastebi, kad nors serialas turi nurodytą amžiaus cenzą ir nėra tinkamas žiūrovams iki 17 metų, bet tai nereiškia, kad vaikai šio serialo nežino ar nėra matę. „Net jei vaikas nematė nė vieno serialo epizodo, socialiniuose tinkluose, galima lengvai rasti kitų žmonių, kopijuojančių „Squid Game“ serialo epizodus, variantų. O tai reiškia, kad vaikai gali tarpusavyje kalbėtis apie serialą ir seriale matytus žaidimo elementus perkelti į žaidimo aikštelę“, – teigia specialistė.

Jai pritaria ir „SOS vaikų kaimų“ Kompetencijų centro vadovė, vaikų ir paauglių psichologė Rūta Vyšniauskė. Pasak jos, vaikai stebi ir atkartoja įvairius elgesio modelius, kuriuos mato savo aplinkoje – tokiu būdu jie mokosi, kaip veikia pasaulis ir žmonių santykiai.

„Squid game“ serialas yra ryškus, paveikus ir labai įtraukiantis – net jo nematę vaikai susiduria su įvairiais serialo elementais socialinėse medijose. Matome vaikus, mėgdžiojančius tam tikrus personažus, niūniuojančius melodijas iš serialo, bandančius atkartoti žaidimus. Vaikai yra kaip mažos kempinės, kurios sugeria viską. Geroji žinia ta, kad jie visada „išveikia“ turinį, kuris jiems nėra iki galo suprantamas – čia ir atsiranda šansas įsikišti suaugusiems. Pastebėję, kas vyksta su vaiku, jie gali inicijuoti pokalbį, padėti vaikui atskirti tinkamus ir netinkamus elgesio modelius bei įsisavinti gautą informaciją prasmingu būdu“, – kalba ji.

Vaikų ir paauglių psichologė Rūta Vyšniauskė

Pasak psichologės, šis serialas, kaip ir daugelis populiariosios medijos, vienu ar kitu būdu pasiekia net ir darželinukus. O kuo mažesnis vaikas, tuo jo psichika jautresnė ir paveikesnė. Kuo jautresnis pagal savo temperamentą, tuo didesnis poveikis – vaikui gali būti sunku atsitraukti nuo serialo, atsiriboti nuo matytų vaizdų, atskirti fantaziją nuo realybės, atkreipia dėmesį ji.

Nepražiūrėkite reikšmingų ženklų

R. Vyšniauskės nestebina, kad šis serialas patraukė ir vaikų dėmesį, nes vaiko raidai yra natūralu tyrinėti, ieškoti stimuliacijos ir naujų dirgiklių. O „Squid Game“ pasižymi ryškiomis spalvomis, personažais, simboliais. Žaidimų taisyklės yra lengvai suprantamos, tad kiekvienas žiūrovas greitai įsitraukia ir yra laisvas įsijausti į veikėjų išgyvenimus, tarpusavio santykius ir besivystantį siužetą.

„Tėvai dažnai stebisi – kodėl mano vaikas taip nori žiūrėti siaubo filmus, nors po to negali užmigti? Psichika taip jau veikia: jei norime pasijausti galingesni, turime įveikti kliūtį, patirti pergalę – kito kelio tiesiog nėra. Pagalvokime ir apie save – kaip dažnai kartais patys aktyviai galvojame ar skaitome apie ligas, mirtį, domimės kriminalais, užsiimame ekstremaliu sportu? Tai ateina iš to paties siekio – pajausti savo galėjimą, išplėsti savo galimybių ribas, įveikti baimę. Poreikis – natūralus ir sveikas, tačiau vaikui turime padėti pasirinkti saugius būdus stiprinti savo galią“, – dėsto R. Vyšniauskė.

Psichologė pataria stebėti savo vaikus ir laiku pamatyti tam tikrus ženklus, į kuriuos reikėtų visada atkreipti dėmesį – tai pasikeitęs elgesys arba emocinė būklė. „Įspėti gali elgesyje atsiradę smurto elementai, padidėjęs nerimas, įtampa, dirglumas, miego sunkumai, apetito pokyčiai, naujos baimės. Vaikams, ypač mažesniems, gali būti sunku suprasti, kad tai, kas vyksta seriale, nėra realybė – gali atsirasti baimių, apie kurias vaikas nedrįs pasisakyti. Slopinamas vaiko nerimas gali pasireikšti fiziniais simptomais, pavyzdžiui, galvos ar pilvo skausmu, taip pat išsiblaškymu, perdėtu prieraišumu – pavyzdžiui, baime likti kambaryje vienam, „prilipimu“ prie tėvų“, – vardija pašnekovė.

Kurį kelią pasirinksite?

Dalis suaugusiųjų, pasak psichologės, dar turi vilties, kad draudimai ir griežta kontrolė apsaugos nuo viso blogio. Deja, šiuolaikiniame pasaulyje informacijos srautus suvaldyti tampa vis sudėtingiau, dažnai šie procesai nepriklauso nuo mūsų valios.

„Buvimas suaugusiu, ypač jei esi atsakingas už vaiką, reiškia galią daryti sprendimus, nukreipti savo energiją kryptingai ten, kur iš tikro realu kažką pakeisti. Universaliai teisingo pasirinkimo dažnai nėra – yra tik pasirinkimas, kuris man prasmingas. Galiu piktintis, reikalauti turinio uždraudimo, maksimaliai kontroliuoti vaiką su viltimi, kad turinio bus išvengta ir problemos nebebus. Tikėtina, kad ši strategija atneš labai daug nuovargio ir beviltiškumo, juk netinkamo turinio yra labai daug, o vaikui tai neš žinią, kad pasaulis yra juodai baltas, pavojingas ir atviram pokalbiui vietos tiesiog nėra“, – apie draudimus kalba R. Vyšniauskė.

Kitas kelias – leisti vaikui žiūrėti viską ir nesigilinti. Pasak psichologės, tikėtina, kad tokiu atveju vaikui bus sunku vienam susigaudyti tokiame žiauriame turinyje ir jis arba pradės „išveikinėti“ savo siaubą atkartodamas smurtą, arba patirs emocinių sunkumų.

„Abu keliai iš esmės yra užsimerkimas prieš realybę. Tačiau gal galime toje realybėje išbūti ir padėti savo vaikams padaryti tą patį? Paklausti savęs, ką aš, kaip suaugęs, galiu padaryti, susidūręs su turiniu, kuris galimai yra kenksmingas mano vaikui? Valdyti – o ne drausti – turinį, kalbėtis apie prasmes, problemas, vertybes, realybės ir fantazijos atskyrimą“, – pataria specialistė.

Idealiame pasaulyje, sako ji, emocinio, psichologinio, seksualinio ir fizinio smurto išvis neturėtų būti, taigi ir vaikai neturėtų jo matyti – tai tikrai trikdo psichiką, kuria nesaugumo jausmą, iškreipia suvokimą apie tai, kokie turėtų būti santykiai tarp žmonių. Deja, realybė yra įvairialypė, o informacijos srautai didžiuliai.

„Tačiau informacija pati savaime ir lieka tik informacija, esmė – ką su ja darome. Kiekvienas susidūrimas su blogiu yra dar vienas šansas stiprinti savo identitetą: jei pamatęs smurtą vaikas turės progą ramiai apie tai padiskutuoti su tėvais ir nuspręsti, kad jam tai nepriimtina, tai gali prisidėti ir prie stipresnio ryšio su tėvais, ir aiškesnio vertybinio stuburo“, – pataria R. Vyšniauskė.

Jokiu būdu nekaltinkite vaiko už smalsumą. Naudokite sakinius, prasidedančius „Aš“: „Man neramu, kaip šie žaidimai gali tave paveikti – noriu, kad būtum saugus ir nepamirštum, jog vieni su kitais turime elgtis švelniai ir draugiškai.“ Užduokite atvirus klausimus: „Kas šiame seriale tau įdomiausia?“, „Kuris veikėjas labiausiai patinka ir kodėl?“, „Kokius jausmus tau kelia šis serialas?“, „Papasakok daugiau apie tai“ ir pan.

Pasikalbėkite apie tai, kad serialas yra išgalvotas, pavyzdžiui, kad lėlė žudikė iš tiesų neegzistuoja. Pasinaudokite proga pasikalbėti apie vertybes – apie smurto nepriimtinumą, apie bendravimą su silpnesniais už save, apie gebėjimą ieškoti įvairių problemų sprendimų ir paprašyti pagalbos.

Kalbėdami parinkite tinkamus žodžius

Psichologė V. Rekienė parengė atmintinę tėvams, kaip reaguoti, jei vaikai žaidžia „Squid Game“, ir atsiųstame pranešime dalijasi patarimais, kaip apie šį žaidimą su jais kalbėtis:

  • Kalbantis su vaiku svarbiausia yra mūsų, suaugusiųjų, reakcijos – kaip mes kalbamės su vaiku. Kalbėkimės su vaiku su smalsumu, jautrumu, noriai klausykimės ir noru supraskime. Stenkimės vaikams nepriekaištauti („kodėl taip padarei?“) ir nemoralizuoti („blogai, kad...“). Svarbu sukurti saugumo atmosferą, kad vaikai mus suvoktų, kaip pagalbos šaltinį, dalintųsi su mumis savo jausmais ir mintimis, o tai įmanoma tik saugioje aplinkoje.
  • Kaip pradėti pokalbį su vaiku? Labai paprastai ir natūraliai, pavyzdžiui: „Pastaruoju metu labai daug kalbama apie tą naują serialą „Squid Game“. Papasakok man, o ką tu apie tai girdėjai.“ Tokiu būdu suprasite, kaip, ko ir kiek vaikas jau žino. Tokio pobūdžio pokalbis atlieka funkciją „kalbėk ir blokuok [žiūrėjimą]“, o ne „kalbėk ir skatink [žiūrėjimą]“.
Psichologė Virginija Rekienė
  • Taip pat svarbu suprasti, ką vaikas galvoja ir kaip jis jaučiasi. Šiuos dalykus sužinosime užduodami klausimus: „Ką tu manai apie serialą/ susidomėjimą juo/ kad kiti vaikai žaidžia/ kad tu žaidi ir pan.?“ „Kaip tu jautiesi dėl to, ką matei, girdėjai, kalbėjot ar darot ir pan.?“
  • Būtinai pakalbėkite apie tai, kaip mes visuomenėje (klasėje, šeimoje) elgiamės vieni su kitais (draugiškai, pagarbiai, empatiškai ir pan.). Pasikalbėkite, kaip yra priimtina elgtis su kitais, kai žaidžiame žaidimus. Labai geras pavyzdys, kaip per sporto rungtynes žaidimo dalyviai, kurie nusižengia žaidimo taisyklėms (stumdosi, mušasi ir kitokiomis nepagarbiomis formomis bando laimėti) yra laikinai arba visam laikui šalinami iš žaidimo.
  • Būtu puiku, jei su vaikais pasikalbėtumėte apie tai, kas yra serialas, filmas, kuo jis skiriasi nuo realaus pasaulio. Pasikalbėkite apie tai, kas yra grimas, filmo dekoracijos. Galite parodyti vaizdus iš filmavimo aikštelės, aktorių nuotraukas realiame gyvenime. Tokiu būdu padėsime vaikams suprasti, kas yra realybė ir kas yra meninės priemonės. Svarbu kalbėti, kad serialas, filmas, žaidimas nėra realybė, nors atrodo ir labai realistiškai.
  • Tėvams taip pat svarbu vaikui aiškiai įvardinti, kad serialas gali žmonėms, o ypač vaikams, sukelti ir labai nemalonių jausmų: „Suprantu, kad tai, ką tu matei, girdėjai ar darei, tau gali kelti baimės jausmą, tau gali būti neramu ir nesmagu, aš visada pasirengęs tau padėti.“ Turėkime mintyje, kad vaikas gali ne visada jaustis patogiai įvardindamas mums, kaip jis iš tikrųjų jaučiasi (pavyzdžiui, bijau, nerimauju), nes galbūt iš savo bendraamžių vaikas girdi visiškai priešingas idėjas (pavyzdžiui, tai pats geriausias ir smagiausias dalykas).
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (45)