Kaip ir skelbta, gynėjas rungtyniavo 13 minučių, po jų futbolininkas padėkojo komandos draugams, sirgaliams, priklaupęs aikštės viduryje persižegnojo ir vietą aikštėje užleido 18-mečiui Martynui Šetkui.
Iniciatyvą turėję šeimininkai savo pranašumą įrodė 28-ą minutę: po standartinės situacijos tiksliai kamuolį į vartus pasiuntė Arvydas Novikovas.
Tai buvo vienintelės 36-o turo rungtynės, kuriose abi komandos jau buvo ramios dėl savo pozicijų galutinėje turnyro lentelėje. Titulą praradęs Vilniaus klubas liko antras, dzūkų komanda – aštunta.
Rezultatas
„Žalgiris“ 1 – 0 „Dainava“
28' [1:0] Arvydas Novikovas
Bus papildyta.
„Natūralu, kad ateina laikas. Kad ir koks kovingas esu, bet laikas yra neįveikiamas. Jis suvystė mane kaip smauglys ir galiausiai nugalėjo. Šiais metais tai pasijautė per sveikatą – buvo mikrotraumų, sunkesnis atsistatymas. Tai ženklas, kad reikia šį gražų futbolo etapą baigti. Tai darau su visiška ramybe, nes pats jaučiu, kiek man metų, kiek praleista futbole. Jaučiu, kad atidaviau viską, ką galėjau, kad kito kelio nėra“, – dar prieš mačą kalbėjo S. Mikoliūnas.
Lietuvos čempionate S. Mikoliūnas debiutavo dar 2003 metais, 2005-2015 metais jis atstovavo Škotijos, Ukrainos, Baltarusijos klubams, o į Lietuvą sugrįžo 2016-aisiais, kai pasirašė sutartį su „Žalgiriu“. Šis sezonas jam buvo aštuntasis gimtojo miesto komandoje.
Iki šiol „Žalgirio“ gretose jis sužaidė 221-erias rungtynes. „Tiek ilgai žaisti tikrai nesitikėjau. Būdamas jaunas galvojau pažaisti iki 36-erių. Bet taip susiklostė, kad 33-ejų patyriau kryžminių raiščių traumą. Septyni mėnesiai be futbolo iššaukė begalinę aistrą žaisti, o vėliau – noras vėl tapti čempionais.
Su „Žalgiriu“ iki to keliavome trejus metus. Kūnas leido, dar nenusileidau jaunimui. Mintis buvo tokia, kad kol būsiu konkurencingas – tol žaisiu“, – prisiminė S. Mikoliūnas. Praėjusiais metais jis sužaidė 100-ąsias rungtynes Lietuvos rinktinėje, o su „Žalgiriu“ pateko į UEFA grupių turnyro pagrindinį etapą – ko anksčiau nebuvo pavykę nė vienam kitam šalies klubui. „Tikrai galėčiau pasidžiaugti, kad pavyko rinktinėje sužaisti tiek rungtynių, o su „Žalgiriu“ išeiti į grupių etapą Europoje.
Aišku, aukščiausias tikslas buvo sužaisti Čempionų lygos grupių etape. Šita svajonė liko neįgyvendinta, – pripažino S. Mikoliūnas. – Nuostabūs prisiminimai liko iš Škotijos, kur pirmą kartą paragavau legionieriaus duonos.
Pilni stadionai ten jaunam žaidėjui buvo kažkas nerealaus. Paskui sekė Ukraina, buvo aukšto lygio čempionatas, irgi liko nuostabūs prisiminimai. Galiausiai grįžau į namus. Pastarieji metai, praleisti čia, buvo patys laimingiausi. Nepaisant to, kaip susiklostė šių metų sezonas, iš futbolo išeinu laimingas.“