Petys petin – čempionai ir jų mokiniai
Vietoje balto kaip sniegas kimono – maskuojantys pelenų spalvos drabužiai.
Karas per kelias valandas gali neatpažįstamai permainyti žemę ir žmones.
„Mums priklauso 75 klubai ir organizacijos visoje šalyje. Aišku, jų sąrašuose daugiausiai yra vaikų, bet manau, kad iš trenerių ir vyresnių sportininkų galime surinkti per tūkstantį vyrų, pajėgiančių kautis“, – Delfi sakė Ukrainos kiokušin karatė federacijos (FKKU) prezidentas Aleksandras Korolis.
Penkto dano karatė meistras – dabar vienas tų, kurie koordinuoja savo auklėtinių ir kolegų pasirengimą savigynai.
Anot jo, įvairaus amžiaus kiokušin karatė kovotojai masiškai užsirašo į kariuomenės savanorius arba teritorinės gynybos pajėgas – A. Korolio žodžiais, nežiūrint į titulus ir diržo rangą.
58-erių lvoviečio balse negirdėti įtampos. Nors turiniu pokalbis anaiptol neprimena eilinio sporto funkcionieriaus interviu.
„Negalima sakyti, kad kariauti eina kažkuris čempionas – mes visi einame, ir įžymūs, ir ne. Visi stovėsime su ginklais. Sekame oficialią informaciją, kad žinotume, kas vyksta, ir galėtume greitai reaguoti. Kai reikės, mes būsime savo vietose“, – įsitikinęs A. Korolis.
Didžiausiame Lvovo kiokušin karatė klube „Kanku“ įprastai sportuodavo 2,5 tūkst. įvairaus amžiaus auklėtinių.
Pasak klubo prezidento Sergejaus Mutino, maždaug 15 proc. klubo narių – pilnamečiai. Ir didesnė dalis jų dabar esą laukia nurodymų, kaip gintis.
„Karatė – tai kovotojų kelias. Mūsų bendruomenei tai yra visiškai natūralus elgesys. Nemažai trenerių rodo pavyzdį, bet ir patys sportininkai nuoširdžiai tiki tuo, ką daro. Aš nieko nespaudžiu, nieko neragino ir niekam nieko nesiūlau – kiekvienas turi pats nutarti, kaip elgtis.
Kokį tai duos rezultatą, negaliu pasakyti. Bet esu tikras, kad rusams skverbtis per Vakarų Ukrainą bus žymiai sunkiau“, – kalbėjo 45-erių penkto dano karatė meistras.
Ginklais keičiasi „per pažįstamus“
Vos prasidėjus Rusijos invazijai ketvirtadienį socialiniuose tinkluose, kuriais tarpusavyje komunikuoja karatė atstovai, varžybų tvarkaraščius ir rezultatus pakeitė liudininkų pranešimai apie užpuolikų dalinių judėjimą ir vykstančius susirėmimus.
Taip pat gausios žinutės teiraujantis informacijos, kur reikėtų kreiptis norintiems griebtis ginklo.
Netrukus – ir pirmieji pranešimai apie be žinios prapuolusius karatė kovotojus.
Paties A. Korolio buvę auklėtiniai savo kailiu patyrė intensyvų apšaudymą Mariupolyje – svarbiame Azovo jūros uostamiestyje.
Delfi su Ukrainos karatė atstovais telefonu kalbėjosi ketvirtadienio vakarą – prabėgus pirmosioms 12 valandų nuo invazijos pradžios.
„Yra jei ne informacinis vakuumas, tai bent jau informacijos trūkumas. Pranešimai – absoliučiai prieštaringi: mūsiškiai kažką praleidžia, rusai – sutirština.
Bet dabar mes jau tikrai žinome, kad kai kurių miestų Ukrainos šiaurėje ir rytuose kontrolę perėmė Rusija. Žinome tiksliai, nes turime ten savo bičiulių, pranešančių žinias, apie kurias Ukrainos visuomenės informavimo priemonės dar nekalba. Manau, dėl to, kad nesėtų panikos“, – situaciją po pirmosios puolimo dienos apibūdino S. Mutinas.
Tuo metu didžiausiame Vakarų Ukrainos mieste Lvove reziduojantiems karatė atstovams labiausiai trūko detalių nurodymų, kaip organizuoti gyventojų savigyną.
Ir ginklų.
Anot Delfi pašnekovų, pastarosiomis savaitėmis daugelis mėgino jais apsirūpinti savarankiškai, kol galiausiai specializuotose parduotuvėse nebeliko nei šaunamųjų ginklų, nei šovinių. Amunicija toliau dalinamasi „per pažįstamus“.
„Iš pradžių buvo daug panikos, lengvas chaosas. Daug gyventojų skuba pasitraukti į artimąjį užsienį. Likusius vyriausybė ragina telktis ir laukti ginklų, bet konkrečių nurodymų, kur eiti ir ką daryti, dar nėra. Matysime po dienos ar kelių“, – sakė S. Mutinas.
Anot A. Korolio, karatė atstovai palaiko glaudžius ryšius su Lvove veikiančiomis patriotiškomis organizacijomis, kurių atstovai nuo 2014 metų jau yra įgavę karinės patirties Rytų Ukrainoje.
„Su vaikinais, kurie rūpinasi pagalbos tiekimu į frontą, susirinkome pasitarti, ką daryti. Visi tie žmonės patys buvę fronte, turi patirties. Jie mus pakonsultuos, tuomet naktį patruliuosime mieste arba prisidėsime prie teritorinės gynybos pajėgumų“, – svarstė FKKU prezidentas.
Nemažai rezervo karių yra ir tarp pačių karatė meistrų, kai kurie jų – jau mobilizuoti.
„Karinę tarnybą arba apmokymus yra perėję turbūt 50 proc. karatė atstovų, tarp jų – penkto dano meistras Aleksandras Kuzminas, šešto dano meistras Aleksandras Gončarenka. Mes, vyresni žmonės, jau ne pirmus metus gyvename panašiomis aplinkybėmis, daugelis esame įgiję karinį parengtumą. Ir juo naudosimės, kad padėtume savo šaliai“, – pažymėjo S. Mutinas.
Saugosi „šūvio į nugarą“
Paklaustas, ar daug sportininkų elgiasi taip pat kaip karatė kovotojai, „Kanku“ klubo prezidentas traukė pečiais.
„Negaliu kalbėti apie kitas sporto šakas, nes su jomis tiek daug nekontaktuojame. Bet tai yra bendras nacionalinis reikalas. Žmonės nori kautis, visa Ukraina nori. Antraip mūsų šansai būtų labai menki. Juk mūsų šalis kariniu požiūriu – gerokai silpnesnė nei Rusija. Todėl visi nori priešintis, jaučiamas patriotinis pakilimas.
Tauta paprasčiausiai nebenori gyventi rusiškame pasaulyje. Ypač tokios nuotaikos stiprios Vakarų Ukrainoje. Bent jau Lvovas dar sovietmečiu buvo savotiškas anklavas, kuriame į rusus visuomet žiūrėjo nepalankiai. Pas mus nebus taip lengva kaip Donbase“, – neabejoja S. Mutinas.
Vis dėlto net ir Lvove, A. Korolio žodžiais, reikia saugotis šūvio į nugarą.
„Yra penktoji kolona ir pas mus, čia taip pat turime rusiško pasaulio mylėtojų. Mačiau pranešimų, kad savaitės pradžioje mūsų apskrityje buvo infiltruotos diversantų grupės, kurios, savaime aišku, remiasi į vietinius kolaborantus. Jeigu vyks plataus masto pėstininkų puolimas, reikės galvoti, kaip negauti šūvio į nugarą. Tuos klausimus irgi aptariame, sekame situaciją“, – kalbėjo FKKU prezidentas.
Ar teritorinei Lvovo gynybai besiruošiantys gyventojai paliktų savo namus, jeigu, pavyzdžiui, būtų pašaukti ginti nuožmiai atakuojamos sostinės Kijevo?
„Žinoma, jeigu bus organizuojamas toks perdislokavimas, žmonės kausis. Jiems nėra skirtumo, kur kovoti – rytuose, Kijeve ar savo gimtojoje gatvėje. Nes visur yra ta pati Ukraina, kurią dabar drasko priešai“, – pareiškė S. Mutinas.
O kol karatė kovotojai budi laukdami signalo, jų apleistose sporto salėse kuriasi karo pabėgėliai, pasitraukę į šalies vakarus iš teritorijų, kuriose jau verda mūšiai.
„Šiandien (ketvirtadienį – Delfi) savo salėje išardėme tatamį, nes gavome pranešimą, kad reikės kažkur įkurdinti 50 vaikų, atvažiuojančių traukiniu iš Rytų. Žmonės masiškai keliauja į Lvovą, Ternopolį, kitus saugesniais laikomus miestus vakaruose“, – apžvelgė A. Korolis.
Kiek ilgai Vakarų Ukraina išliks užuovėja nuo karo siaubo – atviras klausimas.
Kad ir kaip ryžtingai bei patriotiškai būtų nusiteikę Delfi kalbinti karatė kovotojai, jie nesivaržydami konstatuoja – viena Ukraina šio karo laimėti negali.
„Suprantu, kad viena Ukraina vargiai atsilaikys prieš Rusiją. Jei Vakarų šalys padės mums taip, kaip žadėdavo, jei parodys, jog jomis galima pasitikėti ir nepaliks eilinį kartą Ukrainos vienos, tada šansų yra.
Labiausiai Ukrainai reikia karinės technikos. Rusijos ginkluotė – visiškai kito lygio. Ukraina kaunasi ginklais, likusiais nuo sovietmečio arba gautais iš Vakarų – bet pastarųjų tik lašas jūroje. Vakarams reikia suprasti, kad jei Vladimiras Putinas greitai užims Ukrainą, jis atsidurs prie Lenkijos ir Baltijos valstybių sienų – realu, kad tai bus kitas jo taikinys“, – užbaigė S. Mutinas.
Ir lygiai taip pat realu, kad jei Rusija užims Ukrainą, šios šalies kiokušin karatė rinktinės Europos ir pasaulio čempionatuose žiūrovai daugiau nebeišvys – bent jau ne dabartinius jos atstovus.
