Prieš kelionę atgal į Lietuvą G. Nausėda pirmadienį apsilankė olimpiniame kaimelyje, kur susitiko su tautiečiais atletais.
Užsuko ir į suvenyrų parduotuvę ir vėliau sakė ten palikęs apie pusantro šimto eurų.
Olimpiados organizatorius jis giria dėl pastangų riboti išlaidas ir dėmesio aplinkos tvarumui, tuo metu Lietuvos sporto sistemoje kažko panašaus teigia pasigendantis.
Po Tokijo žaidynių, kuriose lietuviai išstenėjo vienintelį medalį, G. Nausėda kvietė sporto atstovus pasikalbėti – bet ar kalbos taip ir liko kalbomis?
Interviu šalies žiniasklaidai valstybės vadovas taip pat pasisakė apie neutralius sportininkus, Lietuvos krepšinio fiasko, o spėlioti Paryžiaus žaidynių rezultatų nesiryžo.
– Kokių prašymų susitikimo olimpiniame kaimelyje metu jums turėjo Lietuvos olimpiečiai? – „Delfi“ paklausė G. Nausėdos
– Prašymų jie neturėjo, nuotaikos atrodo tikrai geros. Gyvena su humoru, tai irgi geras ženklas. Svarbiausia, kad tik nusiramintų, nekankintų savęs ir gerai išsimiegotų – aš dabar puikiai žinau, koks turtas yra geras miegas, o sportininkams jis turbūt dvigubai svarbiau.
– Ar bendravote ir su Ukrainos delegacijos atstovais?
– Deja, ne, bet per olimpiados atidarymą pats pirmas atsistojau, kuomet Sena plaukė ukrainiečių laivas. Šiaip teko su Ukrainos žurnalistais pasimatyti. Sportas yra sportas, bet kartais skaudu žiūrėti, kaip nekaltus žmones žudančių šalių atletai varžosi – nesvarbu, su kokiomis vėliavomis. Jei sakoma, kad tai yra sporto depolitizavimas, man atrodo atvirkščiai.
– Išvakarėse lankydamasis plaukimo varžybose pamatėte, kaip prieš startą buvo pristatyta Rūta Meilutytė? Ekrane už jos nugaros rodyta ne Lietuvos, o neutralių atletų vėliava.
– Prašau, nepastebėjau... Ką gi, tokie dalykai labai nuvilia. Tikiuosi, Rūtos tai neišmušė iš vėžių. Bet kuriuo atveju, visi suprantame, kad plaukime rezultatus lemia sekundės. O už kiekvienos jų yra daugybė veiksnių, niuansų. Lankiausi ir irklavimo varžybose – o ten medalį gali kainuoti už dumblo užsikabinęs irklas...
– Po nesėkmingų Tokijo žaidynių organizavote susitikimus su sporto bendruomene, sakėte, kad sportas podukros vietoje. Ar situacija keičiasi?
– Manau, kad mes, kalbant barjerinio bėgimo terminais, išsimušėme iš ritmo. Dar 2016 metais, kai panaikinome Kūno kultūros ir sporto departamentą. Ir nuo to laiko to ritmo nebepagauname. Taip, mėginame kurti naujas struktūras, bet kol kas nepanašu, kad jos suteikė teigiamą postūmį sporto plėtrai.
Žinoma, daug gelbėja pačių sportininkų atsidavimas. Pavyzdžiui, paplūdimio tinklininkės savo sąskaita važiavo į varžybas, kad surinktų reikiamus reitingo balus. Jojimas, kitos sporto šakos... Daug pavyzdžių, kai atrodo, kad rezultatas svarbus tik pačiam sportininkui, bet ne Lietuvai, nes valstybė neprisideda.
Nemažai sporto šakų nusipelno didesnio dėmesio nei susilaukia šiuo metu. Manau, tai reikia sutvarkyti, paskirstyti visada ribotus pinigus taip, kad gautume maksimalų rezultatą. Klausimai apie optimalią sporto vadybą tikrai taps dar aktualesni po Seimo rinkimų. Tikiuosi, naujai Vyriausybei sportas rūpės labiau nei šitai.
– Šarūnas Jasikevičius ką tik Lietuvos krepšinio federaciją pavadino komunistine, panašiai pasisakė Jonas Kazlauskas. Kokios jūsų mintys šia tema?
– Spręskime pagal rezultatus. Juk sporto federacijų veikla vertinama pagal juos. Jeigu rezultatai nėra tokie, kokių tikimės, turime ieškoti priežasčių. Dabar nenoriu veltis į vidinius reikalus, bet turime pripažinti, kad krepšininkų pasirodymas nebuvo pats geriausias, švelniai tariant. Priežasčių reikia ieškoti ne tik pačiuose krepšininkuose. Matėme, kad vakar Pietų Sudanas nugalėjo Puerto Riką, kuris mums užkirto kelią į žaidynes. Vadinasi, labai didelė tikimybė, kad Lietuva pralaimėtų dar ir Pietų Sudanui.
Po truputį, nejučiomis praradome tą statusą, kurį turėjome prieš 20-30 metų. Nors individualiai mūsų krepšininkai tikrai pajėgūs. Žinau, kad artėja federacijos rinkimai, kad bus vėl skirtingos komandos. Reikėtų ne pažadų, o konkrečių tikslų, kuriuos vienas ar kitas kandidatas tikisi įgyvendinti. Žmonėms norisi ne tik pralaimėjimus skaičiuoti, norisi matyti, kad mes galime.
– Paprognozuotumėte, kiek Paryžiuje lietuviai pelnys medalių?
– Nenoriu... Politikoje vieną kartą man visai neblogai pavyko, bet tai nereiškia, kad aš jau visur turiu pradėti prognozuoti.
– O kuriais metais Vilniuje stovės stadionas?
– Dar sunkesnis klausimas – paklauskite pono Benkunsko (Vilniaus mero – „Delfi“).