Pirmąją olimpinių plaukimo varžybų dieną A. Šidlauskui teko sudėti ginklus po 1 min. 0,29 sek. trukusio pasirodymo.
Daugiau nei sekunde nuo asmeninio rekordo grafiko atsilikęs trenerių Inos Paipelienės ir Pauliaus Povilionio auklėtinis tarp 36 dalyvių užėmė 20-ą vietą ir liko už pusfinalių borto.
Olimpinį normatyvą jis buvo įvykdęs tik šioje rungtyje – ir padaręs tai kone paskutine proga. Vis dėlto atėjus vasarai demonstruota sportinė forma ir Europos čempionato bronza užaugino ambicijas.
„Asmeniniai lūkesčiai siekė finalą, toks buvo planas. Nes patekti bent jau į pusfinalį tikrai neatrodė sudėtinga.
Kai pamačiau prieš manąjį buvusį atrankos plaukimą, pamaniau, kad tikrai būsiu pusfinalyje, šimtas procentų. Bet kažkas ne taip...
Kūnas buvo paruoštas, psichologiškai irgi buvau pasirengęs. Kažkas nesusiderino, ypač finiše tai pajaučiau. Lyg būčiau kažkoks nesavas – labai keistas jausmas. Nežinau, kaip atrodžiau pirmoje distancijos pusėje, bet antroje plaukiau ne aš pats“, – graužėsi trečią kartą karjeroje olimpinėse žaidynėse pasirodęs plaukikas, šio sezono pasauliniame reitinge buvęs 14-as.
Greičiausias atrankoje buvo olandas Casparas Carbeau (59,04 sek.), 0,14 sek. aplenkęs pasaulio rekordininką iš Didžiosios Britanijos Adamą Peaty.
A. Šidlauską nuo stipriausių 16-uko skyrė 0,29 sek.
– Ką rodė paskutinės treniruotės prieš olimpines žaidynes? – „Delfi“ paklausė A. Šidlausko
– Niekad gyvenime nebuvau taip greitai plaukęs. Treniruotės metu net pagerinau 50 m Lietuvos rekordą. Tikrai buvau kupinas pasitikėjimo savimi. Bet šiandien kažkas ne taip... Na, sporte kiekviena diena – skirtinga.
Neįsivaizduoju, kas pakišo koją, tikrai liūdna, nes atvykę artimieji: mama, širdies draugė. Labiausiai dėl jų gaila. Tikrai norėjau, kad jie pamatytų mane nors pusfinalyje, o iš tiesų – ir finale.
– Olimpiada – gerokai didesnio masto renginys nei pasaulio čempionatas. Ar sklandžiai viskas suorganizuota?
– Žinoma, kad žaidynėse sunkiausia viską suderinti. Pasaulio čempionate – mažiau dalyvių, paprasčiau. Pavyzdžiui, autobusas sportininkus paima tiesiai iš viešbučio ir nuveža prie arenos durų. O čia mums reikia apie kilometrą pėsčiomis eiti per olimpinį kaimelį iki autobuso. Važiavimas irgi užtrunka – apie 40 minučių. Bet visiems sąlygos lygios.
– Turbūt nesigailėjote praleidęs išvakarėse vykusią atidarymo ceremoniją, per televizorių matydamas „šlapius ančiukus“?
– Na, kad ir lyja, nieko baisaus. Nėra blogo oro, svarbiausia – gera nuotaika. Tiems, kas buvo tinkamai nusiteikę, tas lietus neturėjo labai sugadinti įspūdžių.
– Plaukėte viename atrankos plaukime su „neutraliu“ baltarusiu Ilja Šimanovičiumi, kuris tarp visų dalyvių buvo trečias. Kaip reaguojate į tokią kaimynystę baseine?
– Nelabai kišuosi į politiką, manyčiau, kad čia atvykę sportininkai tikrai nepalaiko karo. Bet jie nieko negali padaryti, kad to karo nebūtų. Matyti iš veido, kad pats I. Šimanovičius čia nesijaučia labai jaukiai.
– Kaip prisiminsite šias olimpines žaidynes?
– Manyčiau, jos man vienos prasčiausių. Tikrai ne tokio rezultato tikėjausi... Kai palietęs sienelę finiše pamačiau švieslentę, sukilo nervai, apmaudas. Norėjosi tik kuo greičiau palikti baseiną ir viską pamiršti.
– Ar norisi ir kuo greičiau palikti Paryžių?
– Palikti negaliu, nes dar turėsiu padėti komandos draugams estafetėje 4x200 m laisvu stiliumi. Bandysiu atiduoti jiems visą save, kad rezultatas būtų kuo geresnis. Aišku, tikėjausi, kad plauksiu dar kelis sykius. Neišėjo, bet darbą vis tiek reikia pabaigti iki galo.
