Ralph Lauren - Polo Sport priklauso tiems laikams, kai sportiniai kvepalai buvo madingi. Ką ten kvepalai: buvo laikai, kai garsi vokiečių rašiklių firma Kaweco pardavinėjo rašiklį Kaweco Sport, ligi šiol laikomą kultiniu tarp tų, kas rašikliais domisi (nenustebsite sužinoję, kad ir aš esu vienas iš jų, nes namie nuo vaikystės buvo visko gero daug iš užsienio, taip pat ir tas Kaweco Sport parkeriukas). Kam sportininkui rašiklis, ir dar su plunksna rašalu rašyti? Ar padarytus atsispaudimus bloknote žymėsis? Ar maratonininkas bėgdamas prisiminimus rašys: „kaip aš bėgau kaire, dešine, kaire, dešine, kaire, dešine?”. Patys suprantate, prasmės nedaug.
Taip pat ir su sportiniais kvepalais. Pavadinimas keistas, o sumanymas labai įdomus: tai visada išskirtinai gaivus kvapas, rėžiantis bene cheminiu smūgiu, jame niekada jokio saldumo ir beveik nėra pikantiškumo. Taip, matyt, kūrėjai įsivaizduoja sportininkų poreikius. Gal ir teisingai: kaip žmogus, kurio širdžiai sportas artimas (ypač mėgstu tas rūšis, kurias galima žiūrėti per TV), turiu pasakyti, kad sportininkai suka nosį nuo gėlių, muskato riešuto ar šventų smilkalų. Jiems duok gaivos.
Dar vienas dalykas apie sportinius kvapus: žmogui iš sovietmečio jie atrodė labai ryškūs ir labai užsienietiški - sovietinė parfumerija tokios melsvos, jūrinės gaivos niekada nemokėjo pasiekti, ten buvo tik pikantiški saldumai ir rožės, be to, smilkalų sovietai vengė, kaip kolūkietis vengia brangaus burgerių restorano: juk smilkalai yra reikalas bažnytinis, klerikalinis, reakcingas. Todėl sovietinė parfumerija buvo tokio paties lygio, kaip Baltarusijos mobiliųjų telefonų gamyba arba kaip gastronomija Dzūkijoje - labai ribota ir stingdančiai primityvi.
Sportiniu vardu pavadinti buvo ir jau labai retai tesurandami, seniai nebegaminami Hugo Boss Sport (žaliame flakone su raudona kepurėle), kurių kaina aukcionuose prasideda nuo pusės tūkstančio dolerių. Ten buvo toks protingas ir kartu įžūlus gaivos kratinys, kad vien prisiminęs tą kvapą pradedu šypsotis. Aš jį kažkada turėjau ir negalvodamas išpurškiau. Man niekas nesakė, kad vieną dieną jis baigsis.
Kvepalai Ralph Lauren Polo Sport išleisti nepaprastais 1993 metais, kai virš pasaulio buvo susiėjusios visos laimingosios parfumerijos žvaigždės: tada išleisti ir Calvin Klein Escape , ir Chanel Egoiste Platinum (apie juos rašiau tada, kai dar nebuvau vyriausiasis Lietuvos parfumerijos mokytojas ir nerašiau apie kvapus DELFI, štai senas tekstas apie tą kvapą: https://laukineszasys.com/2018/11/18/chanel-platinum-egoiste/), ir paprastumu pribloškiantys skardinių kioskų laikų Ulric de Varens for Men, ir Paco Rabanne XS, mano ankstyvos emigracijos kvapas, apie kurį rašiau ČIA - matote, kiek skaitymo apie tuos vienerius metus.
Kvepalų kūrėjas Harry Fremont yra vienas didžiųjų šviesulių, sukūręs ištisą žvaigždyną kvapų, kurių daugelį bus girdėję net ir tamsiausi pradinukai: ir revoliucinis CK One, kuris buvo pirmasis kvapas, atvirai parduodamas ir vyrams, ir moterims, pabrėžiant „unisex” sampratą (vyrams aromatas vis tiek pasirodė kiek per švelnus, užėmė daug laiko, kol jie įprato nebebijoti švelnesnių kvapų), ir Michael for Men - Michael Kors, su tokia pypkės tabako gausa, kad norėjosi jame voliotis iš palaimos, ir Tom Ford - Grey Vetiver, su agresyviausia muilinos indiškos žolės gaida, kokia tik gali būti, ir Kenneth Cole - Black, su sintetine dūmų, gėlių ir medžio kvaišalyne: buvau nustebęs, kad tų kvepalų dar yra pirkti, ir užsisakiau flakoną, prisiminęs, kaip jie man patiko ankstyvaisiais mano kolekcionavimo laikais. Kaip ir daugelis kvepalų istorikų, aš ieškau atgarsių ir tendencijų, prisiminimų apie tai, koks buvau aš ir koks buvo mane supantis pasaulis.
Ralph Lauren Polo Sport yra parduodamas mėlyname flakone, primenančiame gertuvę, su sidabro spalvos kepurėle, papuošta faktūriniu piešiniu, kaip štangos grifas - jis būna grublėtas, kad neslystų ranka (informuoju tuos, kas štangos nėra kėlę). Žinoma, kadangi tai išdidus amerikietiškas prekės ženklas, ten yra ir stilizuota Amerikos vėliava, kaip ir prie mano namų Kalifornijoje. Aš patriotas ir man kuo daugiau tų vėliavų su juostomis ir žvaigždėmis, tuo geriau.
Šis brangus kvapas atsiveria jūržolėmis ir ananasais, ir kombinacija kvepia, kaip švari ir nauja guma - jei galite įsivaizduoti naujus seno pavyzdžio sportbačius, kokie buvo mano vaikystėje (nesunešiotus, švarius), tai bus tai. Jūržolės kvepia vėju, jūros vandeniu, jodu, dezinfekciniu skysčiu, ir šviežio prakaito gaidomis: ta pati sūruma. Gal ir yra prasmės toje idėjoje apie sportinį kvapą: lyg sunkumų kilnojimas.
Atsiranda prabangaus medžio su rožių prieskoniu natos, ir neklauskite manęs kodėl, bet tai primena brangaus sporto klubo persirengimo kambarius, kur šlapi mediniai suolai, ir jie yra neprasto medžio, o dar iš dušų dvelkia gerais šampūnais ir dušo žele (bent jau pas vyrus tai tikrai, nežinau, kaip ten moterų persirengimo kambariuose, manęs pas jas neįleidžia). Tai tokios labai vyriškos, irgi sūrios, karčios samanos, muskusas, sandalmedis - pro kurį vėl pasirodo tos pačios, tik jau saulėje sudžiūvusios jūržolės.
Kvepia besitaškantis vanduo, kvepia švarūs rankšluosčiai, vėl padvelkia sumišusiais dezodorantais, šampūnais, dušo žele ir muilo putomis, viskas nuslopsta ir vėl yra jūržolės, saulėje išdžiūvusios kriauklės, šlapi bangų mūšos nugludinti akmenėliai, ir šlapios guminės šlepetės, pripučiamas čiužinys ir saulės iškaitinti gultai Italijos paplūdimyje.
Parašiau ir pagalvojau, kad, garbės žodis, mano darbas yra pats geriausias darbas pasaulyje: rašyti apie maistą, apie kvapą, apie keliones. Nepavydėkite man, jei galite nepavydėti.