Jeigu rimtai, tai Amerika nenustoja manęs džiuginti. Net nežinau keliasdešimtą kartą čia grįžtu, daugiau laiko praleidžiu čia, vakarų pakrantėje prie Ramiojo vandenyno, negu savo istorinėje Tėvynėje - Lietuvoje, ir vis tiek ji kiekvieną kartą gaivi ir nauja. Šį kartą įsikūrėme Manhattan Beach, svajonių miestelyje prie paplūdimio, ir bum - praėjus trims savaitėms po mūsų atvykimo laikraštis USA Today paskelbė Manhattan Beach geriausia vieta gyventi Jungtinėse Valstijose. Sutapimas? Nemanau. Vieta nuostabi, lietuvių beveik nėra, nes jie nevertina elitinių vietų. Namai po milijoną dolerių ir daugiau. Restoranai nuostabūs. Visi draugiški, namų nerakina, jei gatvėje numeti šimtą dolerių, žmonės pakelia, pribėga ir paduoda, sako, pametei. Nusiperki kepalą raikytos duonos iš hipsterių kepyklos, visa tokia organiška, veganiška ir gamtai draugiška, ir septyni doleriai. Lietuvoje pigiau. Užtat čia benzinas pigesnis, ir smarkiai. Jeigu susergi, tada ne kas, pinigai baisūs, bet kai turi sveikatos draudimą, tai jokių bėdų, be to, esu sveikas, idealus spaudimas, idealus cholesterolis, visi tyrimai pavyzdiniai. Čia nuo geros mitybos ir sporto.
Pavyzdžiui, kažkurią dieną ėjau sportuoti, ir žiūriu, visai prie jūsų miestelio ribos, tiksliau, visai už jos, didelė buitinių prekių parduotuvė su labai senovine iškaba, Fry’s Electronics. Užeinu - lentynos pustuštės (lyg artintųsi bankrotas), šio bei to yra, bet visas dizainas visiškai apsirūkęs, sienas puošia visokie drožinėti Havajų balvonai ir puošmenos. Tai įprastinis kalifornietiškas beprotnamis, kai net kokiais puodeliais ar televizoriais prekiauja apsirūkę hipiai. Aną dieną kitoje parduotuvėje mačiau užrašą: COME ON IN - WE ARE HIGH (užeikite, mes apsirūkę). Štai ką padaro žmonėms lengvųjų narkotikų legalizavimas.
Tai štai, elektronikos parduotuvėje didelė lentyna kvepalų (kam tokioje parduotuvėje kvepalai, paklausite jūs - ir aš jums neturiu ataskymo, išskyrus „kodėl ne?”, ir tai yra garsiosios amerikietiškos „replikos”, tai yra, ne klastotės, o kvepalai, kurie neva nekaltai užsimena apie originalą, pavadinimu beveik nepanašūs, buteliuko forma artimi, dizaino elementais kažkuo susišaukiantys. Visi po dešimt dolerių, plius Kalifornijos valstijos pardavimo mokestis.
Pasiimu tuos, kurie padaryti, kad primintų Herrera for Men, man labai gerai žinomus klasikinius 1991 metų kvepalus, dvelkiančius paparčiais, levanda, tabaku ir sandalmedžiu, kurių vis dar galima nusipirkti, ir aš turiu jais papildyti savo fantastišką kolekciją, kai tik bus proga. Ar kvepės taip pat, ar bent jau panašiai?
Nešu prie kasos. Dešimt dolerių sumokėti nepavyksta: visiems pigiukams dabar nuolaida, tai bus penki doleriai. Geras gyvenimas, ar ne?
Purškiu ir bandau. Panašu į originalą? Taip pat panašu, kaip krevetė panaši į avokadą. Ta prasme, visai nepanašu. Kvapas prasideda lipnia, sintetine vanile, ir nudžiūva į nelabai tvarų sandalmedį, ir tai yra viskas. Jokio gylio, jokio kompleksiškumo, jokios minties. Po velnių, aš jums pasakysiu: kai man daro mėsainį (burgerį), ir tai būna labiau subalansuota. Net firminiai Carolina Herrera žirniukai, puošę pakuotę prieš tris dešimtmečius, čia virto mažais netvarkingais juodais kvadratėliais. Net ir vanilė, kuri yra lipniausias ir ilgiausiai besilaikantis iš visų kvapų, kurių neįmanoma išnaikinti ir nusiplauti, čia yra netvari, ji, kur buvus, kur nebuvus, dingsta ir išgaruoja. Jūsų mintyse iškyla skardinis kioskas, 1991-ųjų verslas, klastotės ir falsifikatai ir pėdkelnės tigriniu piešiniu, ir bufetininkės su kirpčiukais, apsivilkusios juodus sijonus ir baltas palaidines. Fu, nepasiilgstu tų laikų. Patraukite nuo manęs šiuos kvepalus. Blogiausiai išleisti mano gyvenime penki doleriai.